Tylos stovykla: dovana sau, greitai besisukančiame pasaulyje

Tylos stovykla. Kas tai? Artimoje aplinkoje vis dažniau išgirstame atgarsių apie neįkainojamą patirtį, pasikeitusius planus ar kitokį pasaulio suvokimą, pabuvojus tylos stovyklose. „Esame pavargę nuo amžino streso bei laiko stokos, tad tylos stovyklos – puiki išeitis atsitraukti nuo kasdienybės ir pabūti su savimi“, – sako Lilė Lukminaitė, „Rojaus daržo“ įkūrėja, jau antrus metus kartu su komanda organizuojanti tylos stovyklas žmonėms, ieškantiems tylos, ramybės ar atsakymų į gyvenimo klausimus.

Tylos stovykla – idėja, užgimusi Azijoje

Mintis organizuoti tylos stovyklas Lilei gimė Azijoje, susipažinus su kita lietuve. Pastaroji, ne kartą pabuvojusi tokiose stovyklose, dalijosi savo potyriais, dvasiniais bei emociniais išgyvenimais. Juk tylos stovykloje už nugaros paliekamas visas išorinis pasaulis: internetas, draugai, knygos, telefonai, o visas dėmesys koncentruojamas į žmogaus vidinį pasaulį.

„Pajautusios artimą ryšį ir pasikalbėjusios, nusprendėme, kad organizuosime 4 dienų tylos stovyklą. Pati buvau atsakinga už maistą ir atmosferos palaikymą stovykloje, o bendramintė rūpinosi stovyklos programa. Stovyklą organizavome, siekdamos atsitraukti ir kitiems padėti pabėgti nuo kasdienės rutinos, greito gyvenimo tempo, nes tik tyloje ir ramybėje galime paleisti nuoskaudas, blogas emocijas, tuo pat metu išgirsti tikrąjį savo širdies balsą. Man ir pačiai anksčiau buvo sunku įsivaizduoti savo dieną be kalbų, juoko, šurmulio ar žmonių. Tačiau iššūkis išvykti į Aziją vienai, apvertė gyvenimą aukštyn kojomis – išmokau būti viena. Po šios kelionės galiu drąsiai teigti: tylos stovyklos – tai galimybė atrasti save”, – sako Lilė.

Sunkiausias etapas stovykloje – buvimas su savimi

Diena stovykloje prasideda anksti – apie 6 valandą ryto, vėliau seka meditacija bei pusryčiai, kurie, beje, yra veganiški, stengiamasi neapkrauti organizmo, tad vartojama daug kruopų, vaisių, daržovių. Po pusryčių vykstančios meditacinės praktikos padeda išlaikyti, o gal ir susigrąžinti vidinį balansą aktyvioje kasdienybėje, o laikas sau skirtas gilintis į save, savo mintis, troškimus ar emocijas. Būtent laikas su savimi, Lilės teigimu, yra vienas sudėtingiausių stovykloje.

„Laikas sau – pats svarbiausias, tačiau kartu ir sudėtingiausias stovyklos etapas, ypatingai pačioje pradžioje, kai žmonės neranda sau vietos, vaikšto iš kampo į kampą, nes nežino, kaip būti su savimi. Stovykloje nėra knygų, žmonės nesinaudoja telefonu ar internetu, kadangi taip tik nukreiptume dėmesį nuo stovyklos tikslo – išgirsti savo vidinį balsą“, – sako Lilė.

Tokios tylos stovyklos dažniausiai organizuojamos gamtoje, nes paprastai nuolat šurmuliuojame tarp žmonių, mūsų gyvenimas perkrautas garsų, vaizdų, bendravimo. Kiekvienam reikia laiko atsitraukti, pailsėti bei pažvelgti į save iš šalies.

„Organizavome dvi tylos stovyklas, vieną gamtoje, kur miegojome palapinėse, kitą – sodyboje ant Nemuno kranto. Smagu matyti, kad lietuviai jau pratinasi prie nestandartinių renginių, tad sulaukiame vis daugiau užklausų iš žmonių, kurie nori prisijaukinti tylą“, – pasakoja „Rojaus daržo“ įkūrėja.

Emocijų šuoliai stovykloje: nuo džiaugsmo iki ašarų

Tylos stovykla  –  tikras išbandymas, o ypatingai mums, miesto šurmulyje besisukantiems žmonėms. Nors pati tylos stovyklos idėja atrodo labai žavi, tačiau realybė dažnai būna sunkesnė nei įsivaizduojame. Kaip sako Lilė, stovykloje vyrauja įvairios emocijos: nuo džiugesio iki ašarų.

„Pirmą dieną stovykloje apstu džiugių emocijų, visi linksmi, drąsūs, nes vis dar galima kalbėti, tačiau vėliau emocijos keičiasi. Tyla pradeda slėgti, o žmonėms norisi pasikalbėti, pasidalinti savo mintimis ir į paviršių iškilusiais jausmais. Manau, kad žmogui sunkiausia ir yra tylėti, juk nėra, kuo užimti protą, gali bendrauti tik su savimi, o šiems pokalbiams kasdienybėje mes nerandame, o gal ir nenorime rasti laiko“, – sako Lilė.

Kaip teigia pašnekovė, tylos stovyklos išlaisvina, o jų pabaigoje žmonės atrodo laimingesni ir šviesesni, tad tokios stovyklos reikalingos visiems, nesvarbu, ką gyvenime veiktume.

„Esame persisotinę pasirinkimų gausa, pavargę nuo amžino streso bei laiko stokos, ieškome iššūkių ir ramybės sau, tad tylos stovyklos – puiki išeitis atsitraukti nuo kasdienybės ir į savo gyvenimą pažvelgti iš šono. Manau, kad kiekvienas nusipelnėme tokios dovanos – laiko sau tyloje“, – stovyklos naudą apibendrina Lilė.

„Rojaus daržas“ – auganti bendruomenė

Nors iš pradžių „Rojaus daržas“ buvo tik tinklaraštis, kuriame Lilė dalijosi savo džiaugsmais, suvokimais, maisto ar kelionių atradimais, su laiku jis materializavosi ir dabar jau turi savo patalpas Kaune. „Rojaus daržo“ komanda dirba aktyviai: organizuoja stovyklas ir įvairias kūrybines dirbtuves, veda jogos užsiėmimus bei sudarinėja sveikatingumo ir mitybos planus.

„Rojaus daržas“ – tai ne tik aš, tai nuostabių žmonių komanda, dirbanti ir kurianti sveiką bendruomenę. Esu „Rojaus daržo“ pradininkė, įkūrėja, tačiau, laikui bėgant, komandą papildė ypatingi žmonės: vieni veda užsiėmimus, kiti prisideda prie organizavimo, treti tiesiog padeda susigaudyti dokumentuose. Kiekvienas jų mano gyvenime labai svarbus, todėl noriu, kad visi kartu augtume ir tobulėtume, nes čia visi esame lygūs“, – sako pašnekovė.

Straipsnis publikuotas 2019 metų pavasario-vasaros „Laikas sau“ numeryje.