Vaiva Rykštaitė: gyvenime yra daug magijos

Atrodo, kad dešimtmetį Havajuose su vyru amerikiečiu ir dviem dukromis gyvenanti rašytoja Vaiva Rykštaitė iš tiesų būtų visai čia pat – kažkur Lietuvoje. Taip atrodo, nes ji kalba mums nuolat – savo įtraukiančiais straipsniais apie gyvenimą, sveiką gyvenseną, žmogiškumą, moteriškumą, pomėgius, ekologiją ir kitas įdomias bei aktualias temas. Dar gali atrodyti, kad Vaivai kur kas daugiau metų, nei yra, mat spėjo daug nuveikti ir patirti: studijavo filosofiją Lietuvoje ir D. Britanijoje; dirbo modeliu Milane; Londone – pardavėja vakarinių suknelių parduotuvėje; padavėja, valytoja, neįgaliųjų slauge, sukūrė vintažinių daiktų prekybos verslą, Indijoje dirbo jogos mokykloje, Havajuose – kavinėje, jogos instruktore. Ir kaipgi nepaminėti parašytų 8 knygų, kurių paskutinioji – romanas „Lizos butas“. Išduosime, Vaivai – 34-eri. Tačiau, matyt, amžius tikrai mažai apie žmogų pasako, kaip ir vieta, kurioje jis dabar gyvena, mat tokie žmonės dažnai vadinami pasaulio žmonėmis. Kalbamės su Vaiva apie moteriškumą, vidinius virsmus keliaujant laiku ir po pasaulį, savivertės jausmą – juk, rodos, žvelgiant iš šalies, Vaivai netrūksta pasitikėjimo savo jėgomis.

Vaiva, kaip save apibūdintumėte – kokia Jūs moteris?

Suvokimas savęs kaip moters metams bėgant keičiasi. Kad ir, pavyzdžiui, krūtys. Atrodo, akivaizdus moteriškumo atributas, bet mano santykiai su jomis tokie nepastovūs! Ankstyvoje paauglystėje, vos pradėjus augti krūtinei, apėmė panika, nenorėjau priimti savo besikeičiančio kūno. O netrukus, kokių penkiolikos metų, jau valgiau žalią tešlą, kad tos krūtys tik augtų. Užaugo, tik abejoju, ar nuo tešlos (juokiasi).

Dvidešimt vienų supratau, kad didelė krūtinė storina ir jos vėl norėjau mažesnės. Bet naktiniuose klubuose studijų metais savo krūtinę naudojau kaip ginklą – kuo gilesnė iškirptė būdavo, tuo daugiau kokteilių susišaudydavau. Ėmusi praktikuoti jogą pradėjau kitaip jausti savo kūną ir staiga užsinorėjau viską prisidengti, rengtis kukliai. Susilaukusi vaikų tapau žindymo entuziaste ir supratau, kad krūtys iš tiesų juk yra pirmiausiai vaiko maitinimui skirtas organas. Todėl esu už žindymą bet kur ir bet kada.

Dabar, po dviejų vaikų, krūtinė jau neatrodo taip gražiai. Anksčiau sakiau, kad darysiuosi krūtų pakėlimo operaciją, bet dabar žiūriu į veidrodį ir sau patinku tokia, kokia esu. Tad jei moterystę suvoksime per kūną ir išvaizdą – tai reikš nuolatinį kismą. Jei per vidinę jėgą – jau kaip kam duota. Pritariu C. P. Estės minčiai, kad egzistuojantys archetipai – mergelė, motina ir senė – nesusiję su moters amžiumi. Nes būna išmintingų mergaičių, vadinamųjų senų sielų. O būna amžiumi senų moterų, kurios viduje yra užstrigusios nebrandžios mergaitės lygmenyje, pažįstu tokių. Pati noriu tikėti esanti motinos būsenos, vietoje ir laiku. Šis metas išlaisvino mano vidinę jėgą pačiais netikėčiausiais būdais, tuo pačiu metu suteikė drąsos ir nuolankumo.

Psichologai teigia, kad moterų savivertei didelę įtaką turi aplinkinių vertinimas. Kiek tai Jums tinka? Kaip Jūsų savivertės jausmas kito per gyvenimą?

Taip, savivertė kinta nuolat. Nors metams bėgant atrodau blogiau, jaučiuosi geriau ir net gražesnė sau. Atsimenu, paauglystėje pykau ant tėčio, kodėl jis man neduoda pinigų, kad pasitiuninguočiau. Tada dažnai vaikščiodavau į soliariumą, turėjau ilgus priaugintus nagus ir svajojau susirasti turtingą berną, kurį, mano supratimu, buvo galima susirasti tik gerai atrodant. Ir to berno susiradimas rodėsi pati gyvenimo sėkmė: kuo turtingesnis – tuo didesnė sėkmė. Berną galiausiai radau, tik visiškai neturtingą – tokį, kuriam slapta nuo tėvų pro langą vakare padavinėjau sumuštinius, nes draugystės pradžioje jis visiškai neturėjo pinigų. Meilė pasirinko už mane. Su tuo žmogumi kartu nelikome, bet iki šiol jaučiu jam šiltus jausmus, myliu kaip brolį, linkiu viso ko geriausio gyvenime.

Grįžtant prie savivertės klausimo, ankstyvoje jaunystėje save mačiau tik per išvaizdą, per tai, kaip mane mato kiti. Dabar man tai rodosi šioks toks praradimas, nes laiką, kurį galėjau skirti asmenybės augimui, iššvaisčiau apžiūrinėdama savo užpakalį  veidrodyje…  ir, aišku, interpretuodama su draugėmis SMS nuo vaikinų. O juk kiek tuo metu galėjau išmokti, nuveikti, galėjau pažinti įdomesnių žmonių. Bet nesigailiu to meto, nes tai man padeda rasti bendrą kalbą su tuo visuomenės sluoksniu, su kuriuo tūlas intelektualas paprastai nesusišneka. Aš moku kavenską bazarą, iki šiol galiu permesti bėgius ir nuoširdžiai pasikalbėti su kokiu vietiniu „reikalus tvarkančiu“ banditėliu… Bet man vis rečiau norisi tą bėgį perjungti.

Į Londoną išvažiavau dvidešimt trejų ir tada prasidėjo kitas etapas – intelektualinio augimo ir savo kūno neigimo. Nusilupau pridėtinius nagus, priaugau šiek tiek svorio, nustojau gadinti odą soliariumuose, įstojau į filosofijos magistrantūrą. Vėl didelę įtaką darė aplinka, draugai, kuriuos iš dalies aprašiau romane „Kostiumų drama“. Šitas laikas mane itin subrandino, jaučiu, kad būtent Londone susiformavau kaip suaugusi asmenybė. Išvykos į Indiją irgi darė savo. Savivertė kito: nuo savęs matymo per grožį pradėjau matyti save per intelektą.

Dabar noriu sakyti, kad savimi neabejoju. Žiūrėdama atgal stebiuosi, kiek daug drąsos ir stiprybės turėjau priimdama keistus ir avantiūristiškus gyvenimo sprendimus: viena keliavau po Indiją ilgiau nei metus be mobiliojo telefono, slaugiau neįgalius žmones ir, išlydėjusi juos anapilin, mazgojau mirusiųjų kūnus, parašiau aštuonias knygas, baigiau filosofijos magistrantūrą anglų kalba, pagimdžiau du vaikus, kuriuos auginu dvikalbiais… Pati sau nuolat tai primenu, nes šiuo metu mano savivertė svyruoja dėl pinigų – juos mūsų šeimoje dabar daugiausia uždirba mano vyras ir man dėl to kartais būna nejauku. Bet vis primenu sau ir vyrui, kad mano darbas namuose yra ne mažiau svarbus, be to, aš taip pat uždirbu pinigų, tik nedaug. Žodžiu, savivertė nuolat kinta, priklausomai nuo aplinkybių. Norėčiau sakyti, kad yra kitaip, bet pati pagaunu save besidžiaugiančią, kai daug žmonių paspaudžia širdelę po mano nuotrauka „Instagrame“.

O ko apie Jus nežino kiti? Kaip skiriasi Jūsų savęs vertinimas nuo to, kaip Jus mato, vertina kiti?

Daug ko nenutuokia, nes čia turbūt klausiate apie viešąjį diskursą. Bet daug ko ir nereikia žinoti, juk tam ir yra šeima bei geriausios draugės. Kita vertus, socialiniai tinklai kuria labai plokščią asmenybės įvaizdį. Nes nuotraukomis ir įrašais negalima, o ir nereikia, ištransliuoti viso savęs. Bet po to žmonės nustemba – o, pasirodo tu tokia! Lengva būti maloniai su nepažįstamais žmonėmis komentaruose, kaip ir lengva juos pasiųsti toli. Visgi pati bjauriausia būnu su savo mama ir vyru. Šitie du žmonės mato mane piktą, irzlią, reiklią, reikalaujančią dėmesio, pavargusią – visokią.

Esu vegetarė, galėčiau gyventi turbūt bet kurioj pasaulio šaly – lengvai ir noriai prisitaikau. Esu gera pardavėja – Havajuose turiu savo smulkųjį verslą, apie kurį nekalbu, nes jis niekaip nesusijęs su mano rašymu. Nemėgstu gaminti valgyti, labai mėgstu prabangą, nors širdyje esu prie daiktų neprisirišanti hipė. Vairuodama, o kartais ir eidama gatve garsiai kalbu su savimi, supykusi repetuoju kalbą, skirtą vyrui arba šiaip kam nors, bet su savimi pasikalbėjusi dažniausiai jos neišsakau. Save vertinu puikiai, savęs neplaku, bet tuo pačiu esu reikli sau. Dabar esu tame gyvenimo etape, kai vis labiau jaučiu harmoniją – tarp darbo ir vaikų, tarp sporto ir bulvių traškučių. Toks visiškas vidurio kelias, kuriuo mėgaujuosi.

Su kokiomis didžiausiomis krizėmis, iššūkiais teko gyvenime susidurti ir kaip tai įveikėte?

Su izoliacija motinystėje, vienareikšmiškai. Gyvenime patyriau visokių iššūkių – ir akademinių, ir gyvenimiškų. Tėvų skyrybos, kelis kartus sudaužyta širdis, pavojai, ištikę keliaujant, ir visokios kritinės situacijos, bet niekas manęs taip emociškai nesuėdė, kaip buvimas mama ir namų šeimininke. Vienu metu atrodė, kad tikrai einu iš proto. Nors šalia yra vyras ir auklė, vis tiek dažnai jaučiausi kraupiai vieniša, izoliuota, pririšta prie savo vaikų. Blogiausia, kad nebuvo kaip išsikrauti – nei supykus sėsti į mašiną ir išvažiuoti, nei staiga išlėkti laukan pabėgioti, negalėjo būti jokio spontaniškumo, reikėjo viską suplanuoti. Verkiau, pykau, galiausiai nuėjau pas psichologą, bet iš tikrųjų mane išgelbėjo pas mane atskridusi mokyklos laikų draugė – pagyveno pas mus Havajuose mėnesį. Jos dėka prisiminiau save iki vaikų – pasiutusią pozityvią merginą – ir vėl iš dalies sugrįžau į tą būvį. Dar labai padėjo knygos, jose visada randu išminties ir paguodos.

Gyvenime nieko smarkiai nebijojau, kol negimė dukros. Dabar daug ko bijau, bet tuo pačiu jaučiuosi nenugalima, nes žinau, kad dėl vaikų galiu padaryti absoliučiai viską. Apie tą pažeidžiamumo ir stiprybės paradoksą motinystėje daug kalbu savo knygoje „Pirmąkart mama“. Ši knyga buvo būdas pačiai susidoroti su užklupusiomis po vaiko gimimo emocijomis ir mintimis. Dar man iškildavo labai daug klausimų, tad ieškodama atsakymų perskaičiau daugiau literatūros nei savo magistro darbui. Gavosi stipri knygą – Lietuvos ginekologų ir akušerių asociacija įtraukė ją į rekomenduojamos literatūros sąrašą. Taigi rašymas man – vienas iš būdų dorotis su krizėmis. Kitas patikrintas būdas – išsipasakoti draugėms, mamai, kartais tėčiui ir, aišku, vyrui.

Užsiminėte apie baimes – kokios jos? Ir kaip su jomis tvarkotės?

Anksčiau bijojau vorų ir pasirodyti negraži patinkančiam vyrui. Šiandien bijau dėl savo vaikų ir tuo pačiu dėl viso pasaulio. Dukroms linkiu sveikatos, saugumo, bet ir nuotykių. Gražaus, gero pasaulio be karų, su daug tyro oro ir tyro vandens, pasaulio, kuriame moterys yra nelaikomos antrarūšiais žmonėmis. Žodžiu, nieko nebijau nes mano vaikai yra svarbiau už mane pačią. Ir tuo pačiu visko bijau, nes esu atsakinga už savo vaikus ir noriu joms sukurti kuo geresnes aplinkybes ir išlikimui ir savirealizacijai. Ai, tiesa, dar nerimauju, kad pasensiu greičiau už savo vyrą ir būsiu jam nepatraukli. Bijau nusišnekėti rašydama LRT tekstus. Ir kartais bijau skristi lėktuvu. Yra tų baimių, bet gyventi kažkaip reikia!

Turbūt dažna moteris Jums pavydėtų gyvenimo gražiuosiuose Havajuose. Tačiau ką iš tiesų reiškia būti meilės emigrante? Su kokiais demonais, baimėmis, realybe teko susidurti?

Iššūkių daug. Gimus vaikams man tapo skaudu priimti faktą, kad dėl meilės vyrui aš iš savo vaikų atimu močiutes, senelius ir prosenelius, jų meilę, balsus ir rankas, visą giminės paveldą. Kita vertus, mąstau, šeima pirmiausiai esame būtent mudu su vyru ir mūsų vaikai. Anksčiau man norėjosi pabėgti nuo tėvų, o dabar suprantu, kaip gera, kai jie yra šalia. Mintis grįžti gyventi į Lietuvą tikrai gyva. Kitas iššūkis yra santykiai su vyru – kartais pagaunu save, kad kaltinu jį, nes dėl vyro palikau šeimą, mylimą miestą Londoną, darbą, draugus. Atsiranda pasąmoningas lūkestis, kad vyras turėtų visus šiuos dalykus man atstoti, bet tai nėra sąžininga. Emigruoti dėl meilės buvo mūsų ir mano pasirinkimas, už kurį aš turiu prisiimti atsakomybę. Žinoma, vyras irgi turi įvertinti mano pastangas prisitaikyti jo kultūroje, todėl dukroms davėme lietuviškus vardus ir auginame dvikalbėmis. Dvikalbystė sunki mano vyrui, nes jis lietuviškai nesupranta, todėl kartais jaučiasi negalintis dalyvauti pokalbiuose. 

Visą interviu su Vaiva Rykštaite skaitykite „Laikas sau“ žurnale. Nemokamą „Laikas sau“ žurnalą galite rasti BENU vaistinėse arba skaityti jį ČIA.