Brigita – susidraugavusi su baltme

Būna jaunų žmonių, kurie patyrę tiek, jog, rodos, užtektų keliems žmonėms. Aktyvių, atvirų pasauliui, drąsių, kuriančių. Tokia yra ir Brigita Jagelavičiūtė, dabar jau buvusi skrydžių palydovė, apkeliavusi trečdalį pasaulio, dirbanti ir gyvenanti Dubajuje, su užsidegimu kurianti turinį socialinių tinklų platformose. Imbrigita pseudonimu žinoma mergina jau kurį laiką nebeslepia fakto, kad serga baltme, atvirkščiai – atvirai apie tai kalba ir myli save tokią, kokia yra.

Brigita, papasakokite apie save, kaip nusprendėte tapti skrydžių palydove?

Dar būdama paauglė svajojau keliauti kuo plačiau ir toliau. Nežinojau, kaip, kada ir ar išvis sugebėsiu įgyvendinti savo norą, bet šios svajonės niekada neapleidau. Ji buvo tokia stipri, kad galiausiai tapo realybe. Būdama studente apkeliavau nemažai Europos šalių ir su kiekviena nauja kelione keliauti norėjosi vis labiau ir labiau.

Vieną kartą oro uoste pamačiau Emyratų oro linijų stiuardeses ir nuo tos akimirkos užgimė svajonė tapti stiuardese. Supratau, kad tai pats idealiausias būdas apkeliauti įdomiausias pasaulio vietas, pamatyti šalis ir miestus, apie kuriuos kadaise tik pasvajodavau.

Praleidau labai daug laiko žiūrėdama įvairiausius vaizdo įrašus apie Dubajų ir ten dirbančių skrydžių palydovių gyvenimus. Feisbuke atradau grupę, kurioje radau daug naudingos informacijos apie atranką: kaip pasiruošti, apsirengti, kokių klausimų ir užduočių tikėtis. Jaučiausi tinkama, bet, deja, iš pirmo karto nepatekau. Tačiau savo svajonės nepaleidau, pamėginau vėl ir po maždaug metų jau išvykau gyventi į Dubajų!

Koks tai darbas buvo? Su kokiais iššūkiais teko susidurti?

Tinkamiausias žodis – dinamiškas. Šiame darbe yra visko – ir streso, ir daug atpalaiduojančių, ir įsimintinų akimirkų. Kartais per dviejų valandų skrydį tekdavo aptarnauti 400 keleivių su vos septyniais, o kartais ir mažiau kolegų. Iššūkių užteko per akis, bet stresas atsipirkdavo nuvykus į tokius pasaulio kampelius, apie kuriuos niekada nebūčiau galėjusi net pagalvoti. Tailando masažai, egzotiškas įvairių šalių maistas, nuostabi gamta ir didmiesčių didybė – visa tai atpirkdavo ilgas valandas, praleistas lėktuve.

Bet išties būdavo visko – ir nesutarimų, ir nuovargio ašarų lėktuvo tualete. Dirbant su kaskart vis nauja komanda yra normalu, kad tu patiksi ne visiems, lygiai taip pat kaip ir jie tau. Žinoma, visi Emyratų stiuardai – profesionalai, visi supranta, kad ne vieta ir ne laikas konfliktuoti girdint bei matant keleiviams.  Bet apskritai, jaučiuosi labai dėkinga, nes dirbdama šį darbą susiradau draugų visame pasaulyje: Kolumbijoje, Amerikoje, Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Korėjoje ir kitur. Turbūt didžiausias šio darbo pliusas tas, kad išmokau „skaityti“ žmones vos tik su jais susipažinusi. Praleisdamas daug laiko lėktuve, kur esi apsuptas šimtų skirtingų žmonių, juos perpranti jiems ištarus vos porą žodžių.

Oro linijos Jus buvo atrinkusios kaip reprezentuojančią skrydžių palydovę renginiams – tai irgi buvo tam tikras iššūkis.

Taip, oro linijos turi merginų komandą, kuri reprezentuoja ir kartu reklamuoja bendrovę įvairiuose pasaulio renginiuose. „Emirates“ yra daugybės žymių pasaulio komandų ir žaidimų pagrindiniai rėmėjai: teniso, golfo, beisbolo, futbolo (tokių klubų, kaip „AC Milan“, „Real Madrid“, „Arsenal FC“ ir kt.) kriketo, regbio, „Formulės 1“. Pačiai teko dalyvauti apdovanojimuose Dubajuje, futbolo renginyje Londone, beisbolo rungtynėse Los Andžele ir paskutiniajame renginyje prieš paliekant stiuardesės darbą – „US Open“ teniso turnyre Niujorke, kuriame teko pamatyti finalines lyderių kovas tarp Rafaelio Nadalio ir Daniilo Medvedevo bei Biancos Andreescu ir Serenos Williams. Tą savaitgalį mūsų ložėse lankėsi daugybė žinomų asmenų – Gigi Hadid, Cara Delevingne, Alessandra Ambrosio, aktorės Jennifer Connelly, Ashley Benson ir daugybė kitų. Tad nors kojos nuo aukštakulnių, avėtų visą savaitgalį, tikrai nuvargo, vis tiek jaučiausi lyg sapne. Ir tikrai nejaučiau, kad ten būti ir bendrauti su žmonėmis, fotografuotis su „Emirates“ gerbėjais ar tiesiog teniso mėgėjais yra mano darbas.

Kiek pasaulio esate išnaršiusi? Kurios aplankytos šalys labiausiai patiko ar kitaip įstrigo atmintyje?

Esu aplankiusi daugiau nei 70 pasaulio šalių, tačiau, vienos programėlės skaičiavimu, tai tėra 33 proc. pasaulio. Dar laukia daug daug kelionių, jei noriu pamatyti kitas neaplankytas vietas!

Kiekviena vieta ir šalis yra unikali. Vienur nuostabus maistas, kitur šilčiausi žmonės, dar kitur – nuostabi gamta. Tad vieno favorito neturiu. Man didžiulį įspūdį paliko Azija ir Afrika: Honkongas, Korėja, modernusis Singapūras, Filipinų bei Tailando gamta ir maistas, Taivano naktiniai turgūs ir jo kalnų miestai, tokie kaip Dziufenas, įkvėpę modernią animacijos klasiką „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ („Spirited Away“). Afrikos safariai, vietinių kultūrų tradicijos, rankdarbiai ir tautiniai šokiai taip pat mane labai sužavėjo. Yra daug įdomių bei sukrečiančių vietų, pvz., Gorė sala Senegale, kuri kadaise veikė kaip vergų rūšiavimo stotis Vakarų Afrikoje. Keliaudama tikrai patyriau daugybę nuostabių akimirkų.

Tačiau karjerą nusprendėte keisti. Kodėl?

Nors kelionės yra beprotiškai malonus dalykas, dirbant stiuardese tenka išeikvoti nemažai valandų lėktuve. Bemiegės naktys, laiko zonų pasikeitimai ir skraidymas po visą pasaulį laikui bėgant turi tiek fizinių, tiek psichologinių padarinių. Po daugmaž dvejų metų tokio keliavimo supratau, kad šis darbas nėra mano svajonių karjera. Ką norėčiau veikti toliau, irgi nežinojau, tačiau buvau tikra, jog nenoriu palikti namais tapusio Dubajaus.

Prieš kokius metus visiškai atsitiktinai gavau pasiūlymą dirbti asmenine asistente vietinei JAE šeimai. Dabartinis mano darbas yra labai įdomus, esu atsakinga už įvairius dalykus: nekilnojamąjį turtą Dubajuje ir Londone, ten dirbančias komandas, asmeninius šeimos daiktus ir pan. Tenka praleisti daug laiko prie telefono: derinti reikalus su biuru, vairuotojais ir t. t.

Nors pradžioje ir dvejojau, dabar esu labai laiminga, kad paklusau savo širdies balsui ir pasiūlymą priėmiau. Ypač žinant, kas šiandien vyksta pasaulyje. Daugiau nei pusė mano draugų aviacijoje yra netekę darbo.

Dubajuje jautiesi atradusi namus. Kuo šis miestas tave sužavėjo?

Visada svajojau gyventi dideliame mieste, tačiau paradoksas – po ketverių metų, praleistų Dubajuje, man jis nebeatrodo toks didžiulis. Čia jaučiuosi saugi. Man patinka saulėtos vietos, nors vasaromis čia būna išties labai karšta, tačiau bet kada galima nuvykti į paplūdimį ar patinginiauti prie baseino.

Dubajuje yra daugybė įdomiausių sporto studijų, įvairiausių šalių ir kultūrų restoranų, kalnai mėgstantiems į juos kopti ar važinėti dviračių takais ir t. t. Tiesą sakant, nė neįsivaizduoju, ko dar galėtų čia trūkti žmogui. Visais šiais dalykais pati mėgaujuosi, kai tik turiu laisvo laiko. Ir net po ketverių gyvenimo metų Dubajuje man tai nenusibodo ir, tikiu, dar ilgai nenusibos. Tačiau iš kitos pusės, sakyčiau, Dubajus yra gana paviršutiniškas miestas, didelė jo dalis yra vakarėliai, prabangios vakarienės ir pasilinksminimai jachtose.

Visai neseniai viešai prisipažinote apie baltmę (baltdėmę).  Kada Jums pasireiškė ši liga?

Baltmė man prasidėjo maždaug prieš penkerius metus. Tuomet buvau paskutiniame universiteto kurse ir patyriau nemažai streso. Turėjau įvairiausių iššūkių: sušlubavo sveikata, finansiškai jaučiausi nestabiliai, turėjau susikaupti prie baigiamųjų darbų, parašyti bakalauro darbą. Sužinojau, kad daugumai ši liga atsiranda kaip streso padarinys, kiti ją paveldi iš šeimos narių. Aš esu įsitikinusi, kad man tai buvo tų šešių įtemptų mėnesių pasekmė. Žinoma, kelionės po visą pasaulį ir treji metai bemiegių naktų gero nepridėjo.

Ši liga nesukelia jokio fizinio skausmo, bet labai svarbu prižiūrėti bendrą organizmo sveikatą. Kurį laiką nė nesupratau, kad turiu baltmę, tiesiog maniau, jog tai kažkokios dėmelės ir jos tiesiog išnyks. Taip dažnai ir būna su baltme – odos vietose, kur dingsta pigmentas, jis kartais ir vėl atsiranda, tad ši liga yra gana nenuspėjama. Vieną dieną ji čia, kitą dieną jos nėra. Tais pačiais metais, baigusi universitetą, persikrausčiau gyventi iš Jungtinės Karalystės atgal į pamiltą Frankfurtą. Ten apsilankiau pas dermatologą, kuris man ir diagnozavo baltmę, deja, su ne itin pozityvia fraze „gydymo nėra“.

Kai tik pasidalinau savo istorija internete, pasipylė daugybė žinučių. Žmonės dalinosi savo ar savo artimųjų bei draugų istorijomis. Pasijutau nebe tokia vieniša. Jaučiausi kur kas ramesnė žinodama, kad daug mano sekėjų žino apie šią ligą ar yra susidūrę su ja. Susilaukiau nemažai palaikymo, kad įkvėpiau kitus pamilti save tokius, kokie yra. Manau, nėra tobulo žmogaus ar tobulo kūno. Visi esame savotiški, o tai mus ir daro gražius.

„Dabar jau ilgą laiką nenaudoju ant rankų jokio maskuoklio ir stengiuosi pamilti savo odą tokią, kokia yra.“

Kaip baltmę priėmėte, kokią įtaką gyvenime turėjo ir turi dabar? 

Manau, dabar baltmė man sukelia daug daugiau neigiamų emocijų nei pradžioje. Netgi dabar, atsakydama į šį klausimą, pirmiausia pasižiūrėjau į savo rankas galvodama „Kodėl jos negali būti tolygios spalvos?“. Kartais sunku priimti faktą, kad tu atrodysi kitaip nei kiti visą likusį savo gyvenimą.

Dirbdama oro linijų palydove dažnai dėmes ant rankų slėpdavau maskuokliu. Tai dariau ne dėl to, kad gėdijausi savo baltmės, bet bijodama netekti darbo. Pačioje pradžioje turėjau tik labai mažas dėmeles, tačiau jos ant mano rankų palaipsniui pradėjo plisti. Nežinojau, kaip būtų reagavusi kompanija, todėl nusprendžiau maskuoti rankas, kad išvengčiau darbo netekimo rizikos. Dabar jau ilgą laiką nenaudoju ant rankų jokio maskuoklio ir stengiuosi pamilti savo odą tokią, kokia ji yra.

„Manau, nėra tobulo žmogaus ar tobulo kūno. Visi esame savotiški, o tai mus ir daro gražius.“

Socialiniuose tinkluose matomas ir Jūsų mylimasis pilotas – kaip jis ir aplinkiniai priima Jūsų odos pokyčius?

Su juo susipažinome visai atsitiktinai viename iš skrydžių. Palaipsniui mūsų draugystė perėjo į rimtus santykius, kartu esame beveik trejus metus.

Iš pradžių jaudinausi pasakyti jam dėl baltmės, nes pati dar nebuvau susitaikiusi su šia liga – bijojau, kad aplinkiniai nesupras ir smerks mano išvaizdą. Tačiau viskas visada atrodo daug baisiau mūsų galvose, nei yra iš tikrųjų. Kai pasipasakojau vaikinui apie ligą mūsų santykių pradžioje, pasijutau, lyg akmuo būtų nusiritęs nuo krūtinės. Jaučiausi daug laimingesnė žinodama, kad galiu būti su juo atvira, nes mylimo žmogaus palaikymas yra pati geriausia parama. Jis jaudinosi, kad gal sergu kokia rimta liga, bet kai jam paaiškinau, jog tai tėra pigmento problema, jis mane nuramino ir pasakė, kad baltmė jo akyse mane daro tik dar gražesnę. Žinoma, man prireikė laiko vėl imti savimi pasitikėti, bet baltmė mane privertė suvokti, kad mūsų protas yra labai galingas.

Informacijos apie baltmę internete yra gana daug, tačiau ja serga vos 1 proc. pasaulio gyventojų – taigi daugumai ši liga yra neįprasta, nežinoma, nesuprantama. Neretai sutikto žmogaus žvilgsnis nukrypsta į mano rankas. Tai gan skaudi akimirka, nes tada prisimeni, kad tu kitokia nei visi. Kai kurie reaguoja mažiau nei kiti, tačiau man vis dar reikia laiko priprasti, kad galbūt tas žmogus tiesiog niekada nėra to matęs. Labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių apie šią ligą sužinotų ir priimtų ją lyg normalų, savaime suprantamą dalyką.

„Pastebėjau, kad kuo daugiau turime laisvo laiko analizuoti savo kūną ar kažkokius įsivaizduojamus trūkumus, tuo nelaimingesni tampame.“

Ką patartumėte žmonėms, turintiems tą pačią bėdą?

Daryk tai, ką myli, ir daryk kuo dažniau. Pastebėjau, kad kuo daugiau turime laisvo laiko analizuoti savo kūną ar kažkokius įsivaizduojamus trūkumus, tuo nelaimingesni tampame. Tai neprideda jokios vertės mūsų gyvenime. Tačiau skirdami laiko sau ir užsiimdami mylima veikla ne tik kad neturime laiko neigiamoms emocijoms, bet ir nuveikiame kai ką naudingo – kai ką, kas mums suteikia džiaugsmo ir pilnatvės jausmą.

O koks yra Jūsų laikas sau?

Labai mėgstu bendrauti, susipažinti su naujais žmonėmis, užsiimti turinio kūrimu socialiniuose tinkluose, tačiau po tam tikro laiko man reikia „pasikrauti baterijas“ vienumoje ir ramybėje. Mėgstu atsikelti anksčiau ir tiesiog klausytis muzikos, kol gurkšnoju kavą. Mėgstu eiti į įvairiausius sporto užsiėmimus: jogos, bokso, kur vienintelis dalykas mano mintyse – koncentracija į savo kūną. Namuose mėgstu medituoti, tvarkytis, žiūrėti serialus, skaityti knygas ar tiesiog eiti pasivaikščioti su savo šuniuku. Mane taip pat labai atpalaiduoja savęs priežiūra – veido kaukės, manikiūras ar masažas. Po šių dalykų jaučiuosi lyg naujai gimusi!

Visada siekiu tobulėti, tapti visapusiškai geresnė – supratingesnė, labiau užjaučianti, rūpestinga. Manau, kad ir ką darytume, kad ir kokie būtume, visada galime patobulėti. Tai daryti man padeda įkvepiantys žmonės, menas – ypač filmai, muzika, literatūra. Taip pat stengiuosi būti dėkinga, manau,  taip pritrauki geresnių dalykų į savo gyvenimą. Stengiuosi nepasiduoti blogai nuotaikai bei iššūkiams. Tuo pačiu suprantu, kad be šių dviejų dalykų negalėtum tinkamai įvertinti akimirkų, kai viskas būna labai gerai.

„Stengiuosi būti dėkinga, nes tik būdamas dėkingas pritrauki dar daugiau ir geresnių dalykų į savo gyvenimą.“

Ko siekiate, kokias svajones audžiate šiuo metu?

Jų visada turėjau ir turiu daug, tik jų realizavimas šiek tiek užtrunka (juokiasi). Labai norėčiau kada nors sukurti savo verslą. Ne dėl finansinio pelno, o dėl grynai savo idėjos įgyvendinimo. Tikiu savo jėgomis ir žinau, kad vieną dieną sugebėsiu šį savo planą įgyvendinti. Visada tikėjau, kad gyvenime viskas nutinka tam tikru laiku ir niekada nevėlu siekti savo svajonių. Artimiausiu metu norėčiau investuoti į nekilnojamąjį turtą, taip pat toliau dirbti su socialiniais tinklais.

Straipsnis publikuotas 2020/2021 metų rudens-žiemos „Laikas sau“ numeryje.