Kovoti su anoreksija kitiems padedanti Paula Čepinskaitė: „Nuo tų žmonių, kurie man rodė meilę, aš nebėgau“

21.09.2018 1 komentaras

„38 kg, kelios valandos iki mirties ir prašančios mamos akys – tai privertė duoti gyvenimui dar vieną šansą”, – atvirai ir drąsiai apie persirgtą anoreksiją kalba modelis Paula Čepinskaitė. Išgijusi nuo valgymo sutrikimų, ji įkūrė nepelno siekiančią organizaciją “Feedinghope.lt“, kurios tikslas šviesti visuomenę apie valgymo sutrikimus, o sergantiesiems – padėti pasveikti.

Paula, pasidalink savo istorija. Kada viskas prasidėjo?

Valgymo sutrikimai prasidėjo tuomet, kai mirė mano prosenelė, su kuria buvome labai artimos. Iš pradžių nenorėjau valgyti dėl patiriamo streso, vėliau išvykau į Kolumbiją, kur nusprendžiau visiškai pakeisti savo mitybą – tapau vegane. Labai apribojau gaunamų kalorijų kiekį, numečiau daug svorio. Tačiau kalorijų ribojimą lydėjo ir persivalgymo priepuoliai, svorio pokyčiai – anoreksiją keitė bulimija ir atvirkščiai.

IMG_7754

Minėjai, kad tapai vegane. Ar tavo mityba pasikeitė, išsigydžius anoreksiją?

Šiuo metu esu vegetarė, tačiau daugiau dėl moralinių priežasčių nei dėl to, kad nemėgčiau mėsos. Nemanau, kad veganiška mityba yra bloga, tiesiog daugelis žmonių, turinčių valgymo sutrikimų, pasirenka ją dėl netinkamų priežasčių ir, tuo prisidengdami, atsisako daugelio produktų.

Kas dedasi sergančios merginos galvoje, kai ji žiūri į maistą?

Žiūrėdama į maistą galvoji, kad, pradėjusi valgyti, tu niekada nebegalėsi sustoti, kad viskas, ką suvalgai, kaupsis tavo kūne ir tu prarasi kontrolę. Tu negali suvokti, kad maistas tau draugas – ne priešas.

Kada įvyko tavo ligos lūžio taškas, kai supratai, kad laikas gydytis?

38 kg svorio buvo ta riba, kuomet išgirdau žodžius, jog dar kelios valandos ir būčiau mirusi nuo visiško išsekimo. Mačiau savo mamos akis, savo artimųjų kančią, o galvoje sukosi mintys, kad blogiau negali būti, tada ir supratau, kad ir gyvenimas nusipelno savo šanso. Tada man buvo 20 m. Buvau pasiekusi tokią būklę, kai net kaulai pradėjo trupėti. Prasidėjo ilgas gydymosi ir sveikimo kelias, kuriuo keliavau apie dvejus metus. Džiaugiuosi, kad dabar jaučiuosi gerai, daugelis sveikatos sutrikimų atsitraukė kartu su liga.

20150518_082607000_iOS

Ar pats žmogus gali susitvarkyti su valgymo sutrikimais?

Viskas priklauso, kokia sergančiojo būklė ir svoris. Apskritai sergantysis retai kada suvokia, kad iš tiesų serga. Savarankiškas gydymasis nuo anoreksijos gali sukelti nepataisomus padarinius sveikatai, o kartais net mirtinus, pavyzdžiui, pasiekus kritinį svorį ir pradėjus valgyti didesniais kiekiais, organizme pradeda kauptis skysčiai ir žmogus tinsta − pasireiškia atmaitinimo sindromas. Pati du kartus gydžiausi valgymo sutrikimų centre, lankiausi pas psichoterapeutą, kadangi gydymosi periodu užplūsta įvairios emocijos: nuo pykčio, kad nebegali kontroliuoti savęs ir maisto kiekio, iki liūdesio, kad reikia atsisveikinti su anoreksija, kad ir kaip keistai tai beskambėtų.

Aplinkinių komentarai „pavalgyk, tu labai liekna, gal anoreksikė, šlykštu žiūrėti“ – kaip sergantysis reaguoja į juos?

Kritiką sergantysis blokuoja, jis jai priešinasi, atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio, tokius komentarus lydi mintys, kad esi niekam nereikalingas, nemylimas. Tačiau, jeigu artimieji siūlo savo pagalbą ir meilę, tokią informaciją sergantysis priima. Tarkim, viena mano draugių niekada neversdavo manęs valgyti, o siūlydavo gaminti kartu. Taip ir aš norėdavau kažką pagaminti, suvalgyti, nejausdama jokios prievartos.

Visada buvai aktyvi socialiniuose tinkluose, sirgdama kėlei ypatingai daug nuotraukų. Kodėl?

Prieš susirgdama buvau liekna, tačiau turėjau moteriškas formas, man atrodydavo, kad aplinkiniai į mane žiūri tik kaip į gražų kūną. Liga man buvo savotiškas protestas prieš išvaizdos kultą, galvojau, ar vis dar būsiu kam nors įdomi, būdama tokia liekna. Pamenu, kai pirmą kartą išėjau iš ligoninės, tikrindavau, ar, įkėlusi nuotrauką, sulauksiu neigiamų komentarų, kokia liekna esu. Juos matydama nusiramindavau, jausdavausi tarsi kontroliuočiau savo kūną, kadangi mano pačios suvokimas apie save buvo iškreiptas.

Nauja tavo paskyra „Instagram“ socialiniame tinkle feedinghope.lt. Koks jos tikslas?

Mintis sukurti tokią paskyrą kilo tada, kai, paviešinusi savo istoriją, sulaukiau daugybės žinučių su prašymais padėti. Kol pati gydžiausi, labai stengiausi surasti organizacijų ir bendruomenių, kurios galėtų pagelbėti, puslapių, tačiau daugelyje jų buvo labai daug neigiamos komunikacijos, o tai žmogų, siekiantį pasveikti, veikia labai neigiamai. Su šia paskyra labai norėjau parodyti žmonėms, kad jie yra ne vieni ir gali pasveikti, nes sergantieji valgymo sutrikimais jaučiasi ypatingai vieniši. Manau, kad reikia keisti visuomenės nuostatas apie valgymo sutrikimus, parodyti ligą, kokia ji yra, patarti, kaip elgtis žmonėms, kai jų artimuosius užklumpa tokia liga.

IMG_7350

Ar su šia organizacija feedinghope.lt oranizuosite renginius, projektus?

Šiuo metu kartu su fotografu Dainiumi Ščiuka pradėjome foto projektą, kurio tikslas ne tik įkvėpti kitus žmones pasveikti, bet tai yra tarsi „spyris į užpakalį“ pačiam sergančiajam nepasiduoti. Foto projekto metu bus daromos nuotraukos viso sveikimo periodo metu, tačiau rasti sergančiuosius sudėtinga, nes dauguma jų nenori viešumos. Tikimės, kad vienerių-dvejų metų bėgyje šis projektas išvys dienos šviesą kaip foto paroda.

Kaip manai, kodėl žmonėms nepatinka tai, ką mato veidrodyje? Ar serga tik merginos, ar šie sutrikimai neaplenkia ir vaikinų?

Valgymo sutrikimų problemą labai skatina iškreipta aplinka, žiniasklaida, patyčios mokykloje. Tobulo kūno kultas, informacija apie įvairias dietas – populiariausios temos spaudoje. Nors didesnis sergančių merginų skaičius, bet vaikinai taip pat neišvengia valgymo sutrikimų, tik apie tai mažai kalbama, nes visuomenėje suformuota nuostata, kad vaikinams turėtų būti gėda apie tai kalbėti.

Paula, gal turi tave įkvėpusių filmų, muzikos ar knygų pavyzdžių, kurie tau padėjo?

Neseniai žiūrėtas filmas „To the Bone“ pasirodė labai savas ir pažįstamas. Filmas puikiai perteikia ne tik sergančiojo gyvenimą ir jausmus, bet ir jų artimųjų, kurie patiria didelę kančią, išgyvenimus.

Jeigu dabar prieš tave atsistotų mergina, kuri yra pasiekusi kritinę ribą, ką tu jai pasakytum?

Nors dažnai gatvėje matau merginas, kurios serga, ir labai norėčiau prie jų prieiti ir pasakyti: „Nedaryk taip, tu reikalinga, tu svarbi, tu gali kažką pakeisti”, tačiau žinau, kad prie sergančiojo prieiti labai sudėtinga, dažnai net neįmanoma, nes kol pats žmogus nesuvokia, kad serga, jam beveik neįmanoma padėti. Mano patarimas – parodykite tiems žmonėms, kad jie yra reikalingi, ir kad jų buvimas yra svarbus.

Ačiū už pokalbį.

Nuorodos:

https://www.instagram.com/feedinghopelt/

https://www.facebook.com/feedinghopelt/ 

Daugiau herojiškų istorijų

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

    Bronislava sausio 9 d.

    Šiandien mano anūkui pasakė gyd kad jis serga anorekcija, o jis tai stambus, kaip tai gali būti

Palik savo komentarą