Depresiją išgyvenusi Agota: „Gyvenimas toks trumpas, o aš tenorėjau žiūrėti į sieną“

31.10.2017 Komentarų nėra

Apie savo ligą Agota pasakoja atvirai ir nuoširdžiai. Mergina neslepia ir pačių skaudžiausių akimirkų, nes tiki, kad viena iš jų suveikė kaip dirgiklis, kaip „jungtukas“, privertęs susirūpinti savo psichologine savijauta. Pradėjusi sveikti nuo depresijos, Agota rado jėgų ne tik atsikelti ryte, bet ir mesti nemėgstamą darbą, studijas ir imtis savo verslo – „Shoo“ kosmetikos produktų, draugiškų ir gyvūnams, ir jų šeimininkams, linijos kūrimo.

Kokiais požymiais tau pasireiškė depresija?

Ryte nubudusi galėjau valandų valandas žiūrėti į savo rudą sieną – nė kiek nenorėjau keltis. Kasdien verkiau, pradėjau silpti fiziškai. Galvodavau: „Gyvenimas toks trumpas, o aš tik noriu gulėti ir žiūrėti į sieną. Kas man yra?“. Labai erzino tai, kas nesuvokiau, kur yra ta tiesa, kaip jaučiuosi, o kur – tik mano mintys, įsivaizdavimai.

Galvojau ir apie savižudybę, apie tai, koks jos būdas tiktų labiausiai, kad mano šeimai tai būtų paprasčiau išgyventi. Tos mintys buvo realios, stiprios. Iki paskutinių jėgų bandžiau išgyventi dar vieną dieną. Kartą, sėdėdama prieš veidrodį ir besiruošdama į paskaitas, garsiai pasakiau sau: „Agota, išgyvenk dar šiandien dieną.“ Tada mane ištiko panikos priepuolis, trukęs apie 40 minučių. Visą tą laiką atrodė, kad mirštu. Tai buvo „jungtukas“ – viskas, privalau kažką daryti.

Susimąsčiau, jog mane supa laimingi žmonės, spinduliuojantys džiaugsmu ir vakarais negalintys užmigti iš… laimės! Pradėjau mąstyti, kodėl aš nesu patyrusi tokio jausmo? Labai daug apie tai kalbėjau su draugu, kuris ir padrąsino mane kreiptis į psichologę.agota-2

Kas paskatino drąsiai ir garsiai kalbėti apie savo ligą?

Aš labai ilgai nesikreipiau į psichologą – artimieji nepripažino mano savijautos kaip ligos, sakydavo: „Negi aš jau tokia, kad turėčiau eiti pas psichologą?“

Pradėjau internete ieškoti istorijų, tinklaraščių tų žmonių, kurie išgyveno depresiją ir aprašė savo patirtis. Galiausiai, skaitydama tas istorijas, atradau, kad jie lankėsi pas psichologą, todėl kreiptis išdrįsau ir aš. Taip pat pamaniau, kad jei atskleisiu savo patirtis, padėsiu kitiems žmonėms, kurie susiduria su šia liga.

Apie depresiją papasakojau vienoje TV laidoje, o po jos išvykau į kelionę. Apie savaitę nebuvau prisijungusi prie interneto… Kiek žinučių radau po to! Šimtai žmonių rašė, kad šiuo metu sėdi, verkia, nes nebežino, ką daryti. Užtrukau, bet atsakiau jiems visiems. Manau, kad būtina rodyti geruosius pavyzdžius apie tai, kaip galima atsitiesti po ligos, sukurti verslą, šeimą ir gyventi laimingai – tai įkvepia kitus nepasiduoti.

Su kokiais mitais apie depresiją susidūrei?

Pagrindinis – jog neturiu, ką veikti, ir prisigalvoju sau ligų. Aš visą laiką šypsojausi, garsiai juokiausi ir atrodžiau laiminga, todėl aplinkiniams buvo keista, kad sergu depresija. Prasidėjo apkalbos, kad „čia viskas iš gero gyvenimo, kad noriu daug dalykų, kurių negaliu sau leisti ir dėl to depresuoju.“

Dar vienas mitas – neva jauni žmonės nėra susidūrę su tikru gyvenimu (neturi šeimos, darbo problemų) ir negali sirgti depresija. Visgi, nepagalvojama, kiek spaudimo šiais laikais patiria jaunas asmuo. Socialiniuose tinkluose matome idealiai gražius žmones, nufotošopintus iki negalėjimo, jaunus ir jau viską pasiekusius. Žiūri ir galvoji: „Kodėl man taip nėra? Ką darau blogai?“. Įsivaizduojame, kad ir mes atlygį už visus darbus turime gauti čia ir dabar, bet realiame gyvenime taip nėra. Pasitikėjimas savimi krenta ir ateina slogios mintys.

Papasakok apie savo gydymosi patirtis – kaip sveikai nuo depresijos?

Kaip minėjau, sveikimas prasidėjo nuo kitų žmonių istorijų skaitymo įvairiuose tinklaraščiuose (daugiausia – užsienio, nes lietuviai dar nedrįsta taip atvirai pasipasakoti). Galiausiai kreipiausi į psichologą, kuris padėjo sujungti visas mano patirtis, išgyvenimus su tuo, kaip jaučiuosi. Dabar suvokiu, kiek daug dalykų apie save nesupratau ir nežinojau.

Pas psichologą lankiausi apie aštuonis mėnesius, kartą per savaitę, kartais – ir po du, jei savijauta būdavo labai bloga. Taip pat išsiugdžiau naują įprotį: pradėjau aktyviai sportuoti, kad kūnas išsikrautų ir aš negalvočiau apie tam tikrus dalykus. Išbandžiau ir meditaciją: anksčiau į ją žiūrėjau įtariai, o dabar tai – vienas didžiausių mano atradimų.

agota-1Be to, pradėjau lankyti jogą – labai džiaugiuosi treniruotėse sutikais žmonėmis. Jie tokie ramūs, stabilūs, žavi jų supratimas, kiek daug problemų yra nereikšmingos. Pasak jų, svarbu kiekvieną dieną pajausi dabarties jausmą – kaip jautiesi būtent šią akimirką, negalvojant apie praeitį ar ateitį.

Žinoma, didžiausias mano atradimas – šuniukai (šypsosi). Pradėjau savanoriauti prieglaudoje, rūpintis beglobiais gyvūnais. Kaip tik tuo metu perskaičiau įdomią mintį, kad slogią būseną galima įveikti padedant kitiems. Pasirinkau padėti šunims. Jiems iki šiol esu dėkinga už tai, ką sukūriau – už „Shoo“, už veiklą, kurią myliu.

Kaip elgtis depresija sergančio žmogaus artimiesiems, draugams?

Pirmiausia patarčiau atidžiai išklausyti žmogų ir nepulti jo su išankstiniais vertinimais, nuostatomis. Įsiklausykite, ką jums sako sergantis artimasis, apsvarstykite jo mintis, gilinkitės į jas, paklauskite, kodėl jis mano, kas serga depresija. Rekomenduojama užduoti penkis „Kodėl?“ – atsakymas į paskutinį parodys, kaip žmogus iš tiesų jaučiasi.

Svarbu įsigilinti į artimojo ligą, suprasti, kokia liga yra depresija, kaip galima nuo jos pasveikti. Patariu gerai apsvarstyti savo žodžius, pasakymus – depresija sergantis žmogus labai jautriai reaguoja į pašaipas ir kitus neapgalvotus pareiškimus.

Jei jaučiate, kad negalite artimajam padėti pats – ieškokite kitų žmonių, specialistų, kurie patartų, pagelbėtų. Svarbiausia – sveikite kartu su sergančiu žmogumi. Būčiau buvusi labai laiminga, jei per šitą ligą su manimi būtų ėjusi visa šeima.

Kitų herojų istorijos

, , , ,

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą