Depresiją įveikusi Liucija: „Raginu visus prabilti ir kartu siekti teigiamų pokyčių“

28.02.2018 Komentarų nėra

Vilnietė Liucija Lenkauskaitė – gyvenimo džiaugsmu trykštanti mergina, nuo kurios veido šypsena dingsta itin retai. Nežinantys niekada neįtartų, kad prieš keletą metų ši šviesiaplaukė, kovodama su depresija, išgyveno tamsiausią laikotarpį gyvenime.

Liucija, šiuo metu dirbanti naujienų portalo „Lrytas“ socialinių medijų redaktore, drąsiai ir atvirai dalijasi istorija apie ligą, kurią sugebėjo įveikti. Socialiai aktyvi mergina teigia, kad visuomenei laikas keisti požiūrį į psichologinėmis ligomis sergančius žmones, o susiduriančius su depresija skatina prabilti.

Kaip supratai, kad su tavo psichologine savijauta kažkas negerai?

Viskas prasidėjo labai nekaltai – pavasarį susirgau angina. Mano liga buvo sunkios formos, tad išplito į sinusus, akis ir ausis, net grėsė smegenų dangalų uždegimas. Mėnesį pragulėjau lovoje vartodama labai stiprius antibiotikus. Tada pradėjau jaustis blogai ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Aplankydavo slogi nuotaika, kamavo nuolatinis liūdesys. Buvau įsitikinusi, kad taip yra dėl ligos ir vos tik pasveiksiu – viskas susitvarkys. Kiek save pamenu, visada buvau labai pozityvus, aktyvus ir laimingas žmogus. Tad pablogėjusi emocinė savijauta man buvo visiškai svetima.

Deja, išsigydžius anginą mano psichologinė savijauta išliko tokia pat slogi. Teko rasti kitą kaltininką, tad tikėjau, kad visa tai dėl įtempto laikotarpio – nemažai streso sukėlė baigiamojo bakalauro darbo rašymas, neturėjau pakankamai laiko poilsiui. Laukiau, kol šis įtemptas periodas baigsis ir galėsiu daugiau laiko skirti sau.

Sėkmingai baigusi bakalauro studijas Lietuvoje, įstojau į universitetą Nyderlanduose ir išvažiavau ten gyventi. Mane vis dar lydėjo nuolatinis nerimas, liūdesys ir slogumas. Kad kažkas su manimi negerai, supratau tik Kalėdoms grįžusi namo į Lietuvą. Neturėjau jokios motyvacijos, jaučiau visišką apatiją ir kartais ištisas paras nieko nevalgydavau. Atrodė, kad gyvenimas neturi prasmės.

Išties ironiška – esu baigusi psichologijos studijas, bet prireikė beveik metų, kol suvokiau, kas vyksta. Depresija yra klastinga ir sunki liga. Vienas iš jos požymių – susikurta iliuzija, kad tokia slogi ir apatiška savijauta yra normali būsena.

Savo ligą pripažinai iš karto ar bandei ją neigti?

Kai galiausiai suvokiau, kas vyksta, pripažinau. Pas gydytoją psichiatrą nuėjau jau žinodama diagnozę. Jis tik patvirtino, kad sergu depresija. Apie ligą žinojo mano šeima ir keletas artimiausių draugų, plačiai apie tai nedrįsau kalbėti. Ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad šitą istoriją nusinešiu į kapus. Juk psichologinės ligos mūsų visuomenėje yra stigmatizuojamos, apie jas atvirai nešnekama.

Dabar apie depresiją kalbi viešai ir drąsiai – kas paskatino šį pokytį?

depresija-iveikusi-liucija-3

Prabilti mane paskatino 2015-ų metų pradžioje įvykusi katastrofa. Vokiečių kilmės pilotas, turintis psichikos sutrikimų, gyvenimą nutraukė nukreipdamas savo pilotuotą lėktuvą į kalnus. Jis nusinešė pusantro šimto kartu skridusių žmonių gyvybių. Apie šį įvykį kalbėjo viso pasaulio žiniasklaida. Žinoma, tada psichikos ligomis sergantieji sulaukė nemažai įžeidžių komentarų ir nuomonių. Visa tai rodė visuomenės nesupratimą, žinių trūkumą.

Nusprendžiau, kad vienintelis būdas keisti aplinkinių požiūrį – prabilti apie save. Juk pati sirgau ta pačia liga ir galėjau būti laikyta pavojinga visuomenei. Siekiau parodyti, kad taip gali nutikti bet kuriam iš mūsų. Vien dėl to, kad visuomenėje psichikos ligos stigmatizuojamos ir neviešinamos, retas žino, kad statistiškai psichikos sutrikimų turi net kas ketvirtas žmogus. Tai tikrai nėra pavieniai atvejai, todėl ir raginu visus prabilti ir kartu siekti teigiamų pokyčių.

Koks buvo tavo gydymosi kelias?

Kadangi man pasireiškė somatinė depresija, pusę metų vartojau psichiatro paskirtus antidepresantus, kurie taip pat gydo nerimo sutrikimus. Savo istoriją vadinu sėkminga, nes išrašyti vaistai man tiko ir padėjo, beveik nepasireiškė šalutinių poveikių, neprireikė psichoterapijos. Vėliau dar du mėnesius gėriau jonažolių arbatą. Šiose žolelėse yra raudonos aliejingos substancijos – hipericino, kuris gali padėti įveikti švelnius depresijos simptomus.

Žinojau, kad privalau pasveikti dėl mane mylinčios šeimos. Ligos laikotarpiu atrodė, kad nebeturiu ateities. Anksčiau niekada nesu pagalvojusi apie savižudybę, tačiau tuo metu pradėjo kilti minčių, kad mirtis gali būti vienintelė išeitis. Vis dėlto suvokiau, kad niekada negalėčiau taip pasielgti su savo šeima, nes žinau, kokia brangi jiems esu.

Galiu teigti, kad man labai pasisekė – šeima mane beatodairiškai visą laiką palaikė. Taip pat jutau stiprią artimiausių draugų paramą. Tiesa, platusis draugų ratas apie ligą sužinojo tik tuomet, kai jau buvau pasveikusi ir apie depresiją prabilau viešai.

Prieš pradėdama garsiai kalbėti apie ligą, nesitikėjau, kad sulauksiu tokio didelio palaikymo – net iš nepažįstamų žmonių. Kiekvieną kartą, kai duodu interviu ar šia tema parašau straipsnį, sulaukiu daugybės skambučių ir laiškų su padėkomis bei padrąsinančiais žodžiais.

Kaip patartum elgtis tiems, kurių artimasis serga depresija?

Jokiu būdu negalima sakyti klasikinių frazių „Taigi viskas yra gerai“, „Tiesiog nustok liūdėti“ ir panašių. Sergantis sunkiai suvokia, kad gal viskas kada nors bus gerai, tad tokie žodžiai nepadeda jaustis geriau dabar. Labai patariu skirti dėmesio sergančiam žmogui, leisti laiką su juo, parodyti savo palaikymą ar tiesiog kartu patylėti. Itin svarbu raginti sergantį žmogų kreiptis pagalbos į profesionalus, nes, kad ir kaip mylėtume, tokiam žmogui gali padėti tik specialistai. Depresija – sunki ir klastinga liga, tad žmonėms, kuriems ji įtariama, būtina profesionalų priežiūra.

Ar pasveikus pasikeitė tavo požiūris į gyvenimą?

Niekam nelinkėčiau tokios sunkios patirties, bet turiu pripažinti, kad daug ko išmokau. Pasveikusi pradėjau labiau rūpintis savimi ir savo sveikata, vartoju maisto papildų, rūpinuosi mityba. Skiriu daugiau laiko poilsiui, siekiu atsipalaiduoti ir pasilepinti. Rūpintis savimi – vienas iš būdų, padedančių užkirsti kelią depresijai.

Taip pat pradėjau vertinti mažas džiaugsmo akimirkas. Kai jaučiuosi labai laiminga, stengiuosi sustoti ir pabūti akimirkoje, ją „užfiksuoti“ atmintyje. Kartais negaliu patikėti, kad kažkada galvojau, jog niekada nebebūsiu laiminga.

depresija-iveikusi-liucija-4

Ką šiandien turi daryti, kad liga negrįžtų? 

Palaikyti gerą savijautą man padeda didesnis dėmesys sau ir savo kūnui. Rūpinuosi, kad mano mityba būtų kuo įvairesnė, papildomai vartoju vitamino D ir magnio, palaikau fizinį aktyvumą.

Esu dėkinga, kad prie to, jog liga negrįžtų, labai prisideda mano mama ir draugai. Jie vis paklausia, kokia mano savijauta. Jaučiu, kad šis klausimas tikras, nuoširdus, pilnas rūpesčio. Artimiesiems rūpi namo emocinė būsena ne tik konkrečią akimirką, bet apskritai. Artimieji padeda pasitikrinti, ar viskas tikrai gerai.

Jeigu mūsų pokalbį skaitytų psichologinių problemų turintis žmogus, koks jam būtų tavo nuoširdžiausias patarimas?

Sergančius žmones visada raginu prabilti. Garsiai pripažinus savo ligą, aplanko žodžiais neapsakoma laisvė. Tik pradėjusi kalbėti apie depresiją suvokiau, kaip gera nebeturėti sunkios paslapties. Taip pat nuostabu žinoti, kad vien pasidalindama savo istorija galiu padėti išgyvenančiam juodą periodą.

Kovojantis su depresija turėtų savęs paklausti: „Ar noriu būti laimingas?“ Šis klausimas labai galingas, nes visi sergantys nori tokie būti, tad vienintelis kelias – kreiptis pagalbos.

Kitų herojų istorijos

, , ,

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą