Dvynukus auginanti Toma: „Svarbiausia šiame kelyje – nepaleisti svajonės ir nepalūžti“

23.11.2017 Komentarų nėra

Iš pirmo žvilgsnio drabužių prekės ženklo „Happeak“ bendraturčių Tomos ir Gedo Dambrauskų šeima atrodo tarsi iš amerikietiškos reklamos. Du gražūs neabejotinai vienas kitą įsimylėję žmonės sūpuoja jau bepradedančius čiauškėti šešių mėnesių dvynukus Uvį ir Vėją. Kartu išnešioti mažyliai gimė maždaug mėnesiu anksčiau, tačiau šiandien drąsiai stebi supantį pasaulį, krykštauja ir, pasak tėvų, auga net sparčiau nei tikėtasi.

Visgi kelias iki mažylių gimimo nebuvo lengvas. Pora dusyk išgyveno dirbtinio apvaisinimo procesus. Jiems teko susitaikyti su pirmojo nėštumo nesėkme, tačiau ištvėrus antrąjį, į šeimą atėjo Uvis ir Vėja. Jauna, ramybę spinduliuojanti Toma įsitikinusi: svarbiausia šiame kelyje – nepaleisti svajonės ir nepalūžti, nors pagunda pasiduoti – didžiulė.

toma-1Žvelgiant į savo patirtį, ką sunkiausia buvo ištverti?

Vienareikšmiai – pasiryžti medicininei intervencijai, ir taip žengti pirmąjį žingsnį link motinystės. Mes, moterys, puikiai žinome, kaip hormonai veikia mūsų kasdienybę. Dirbtinio apvaisinimo metu, kai moters organizmas ruošiamas naujos gyvybės pradėjimui, hormonus tenka gerti kasdien. Pirmą kartą patyrėme nesėkmę, todėl antrą sykį visko baiminausi gerokai labiau.

Žinojau, kad dabar viskas bus dar intensyviau: reikės daugiau procedūrų ir stipresnių medikamentų. Buvo išties sunku nusiteikti, kad vėl turėsiu išgyventi gydymą, kuris stipriai paveiks mano savijautą. Hormonų terapija reikalauja daug fizinių ir psichologinių jėgų. Jos metu kelis mėnesius tenka gyventi visiškai kitokiu nei įprasta režimu. Kiekvienam jis individualus, mano atveju pasirengimui reikėjo kelių mėnesių.

Tą laiką praleidau pagal specialų tvarkaraštį – prabusdavau ir nuo pat ryto imdavausi procedūrų, kurias turėdavau atlikti. Mano pilvas buvo nusėtas mėlynių nuo adatų dūrių, nes pati sau kasdien leisdavausi hormonus. Kiekvienas dūris, ypač pačiai jį atliekant – atskiras išbandymas, net ir žinant, dėl kokio tikslo tai darau.

Buvo išties sudėtinga ištverti psichologinius pokyčius, nulemtus hormonų disbalanso. Nuolat jausdavau dirglumą, atrodė, kad viskas aplinkui slegia, o juk gyvenau ne burbule: gyvenimas vyko sava vaga, neišvengiamai kildavo ir sunkumų, kuriuos reikėjo įveikti, ir konfliktų su artimaisiais.

Kokie išbandymai tavęs laukė po hormonų terapijos?

Antrasis dirbtinis apvaisinimas buvo dar sunkesnis, nei galėjau tikėtis. Kai jau atrodė, kad sudėtingiausias etapas praėjo – organizmas paruoštas hormonų terapijos, kiaušialąstės subrandintos – mane užklupo komplikacijos. Vietoj finišo tiesiosios teko išgyventi hiperstimuliaciją, kuri nutinka, kai kiaušidžių veikla pernelyg suaktyvinama. Deja, to numatyti iš anksto negalima: šių komplikacijų tikimybė yra labai nedidelė. Kaip vėliau gydytojai komentavo, mano atveju tai galėjo nutikti dėl mažesnio svorio, silpnesnio imuniteto, galbūt – dėl per mažo skysčių vartojimo. Kita vertus, objektyviai nepamatuosi, kiek skysčių tokioje situacijoje yra pakankamai, o ir dėl komplikacijų retumo gydytojai to atskirai neužfiksavo.

Mano situacija buvo labai sudėtinga. Net ligoninės, kurioje gydžiausi, skyriaus vedėjas sakė, kad tokį atvejį mato pirmą sykį. Kūno skysčiai suplūdo į pilvo ertmę, buvau visa ištinusi. Vos po savaitės nuo embriono įsodinimo mano pilvas atrodė taip, lyg laukčiausi penktą mėnesį.

Gydytojai nuo pat pradžių sakė, kad gelbės mano gyvybę, o ne nėštumą. Atliko operaciją su pilna narkoze, siurbė skysčius, ištisą mėnesį gulėjau su lašeline. Gydytojų prašiau: išsaugokite mano nėštumą, nes antrą sykį netekti vaikelio nebegaliu. Nebežinojau, ar dar sykį galėsiu visa tai praeiti, jei ir šį kartą nepavyks. Visgi, nepaisant operacijos, tuo metu užsimezgę embrionai išgyveno – tai buvo pati geriausia žinia po virtinės netikėtų sunkumų.

Kas labiausiai padėjo juos įveikti? toma-2

Nepaprastai padėjo vyras, jis aštraus proto, ne toks emocionalus. Jei Gedas man būtų leidęs verkti, visą laiką ir būčiau tai dariusi. Visgi jis man kas kartą sakė, pats tuo tikėdamas, kad viskas bus gerai, reikia tvirtai laikytis, viską įveiksim. Kartojo tai daug ir dažnai: jo tvirtybė mane palaikė kiekvienoje sudėtingoje situacijoje.

Pasiduoti taip pat neleido svajonė būti mama. Ji buvo tokia stipri, kad nieko kito taip atkakliai nenorėjau, kaip susilaukti mažylių. Man nėra nieko gražesnio ir stebuklingesnio nei vaikai. Dabar, kai į juos žiūriu, kai glaudžiu prie savęs, žinau: viską, ką praėjau, neabejodama pakartočiau ir dar sykį.

Neslėpsiu, nuo pat pradžių žinojau, kad dirbtinis apvaisinimas, visas jo kelias bus sunkus. Tokioje situacijoje reikia dažnai su savimi pasikalbėti, neleisti sau slysti į depresiją, nepasiduoti pagundai nuleisti rankų. Kaip ir paties gimdymo atveju: gerai žinojau, kad norėdama gimdyti natūraliai, turėsiu kaip reikiant padirbėti. Į gimdymą atėjau su pakilia nuotaika, nusiteikusi tik geriems dalykams – o tai atperka viską.

Dabar, kai viskas praėjo, su Gedu galvojame apie didesnę šeimą. Neskubėsime, šiek tiek palauksime ir galbūt po kurio laiko ryšimės pagrandukui.

Ką patartumei su panašiais sunkumais susiduriančioms poroms?

Vis dėlto auksinės taisyklės nėra. Kiekvienas žmogus šią situaciją supranta ir išgyvena savaip. Tiesa, kai kas yra universaliai svarbu – tai stiprybė. Jei turi stiprybės nepaleisti svajonės, tuomet ryšiesi viskam. Žinant, dėl kokio tikslo visa tai darai, kitkas tampa nebe taip svarbu. Jos ir palinkėčiau (šypsosi).

Kitų herojų istorijos

, , ,

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą