Gintarė: „Susidūrus su nevaisingumu, reikia dvigubai daugiau meilės ir kantrybės vienas kitam“

24.02.2017 Komentarų nėra

Iš pirmo žvilgsnio šie žmonės niekuo nesiskiria nuo kitų. Dauguma jų turi laimingus santykius, mėgstamus darbus, laisvalaikį. Tačiau kažkuriuo metu pasaulis aplink juos ima keistis. Vis dažniau skamba klausimai, kada jie ketina sulaukti šeimos pagausėjimo, kodėl nenori vaikų. Ir tik retas susimąstome, ką iš tiesų patiria tie, kuriems tenka susidurti su mūsų visuomenėje vis aktualesne, tačiau itin jautria ir nutylėta problema.

Optimistiniais skaičiavimais 1 iš 10, kitais – net 1 iš 5 šalies porų išgirsta skausmingą nevaisingumo diagnozę.

Lietuvoje nėra įprasta viešai kalbėti apie tai, kas intymu, apie patiriamus psichologinius sunkumus ar ilgą kelią, kurį tenka nueiti poroms, norinčioms susilaukti vaikų. Apie tai drąsiai prabilusi komunikacijos specialistė Gintarė Jankauskienė į knygą „Kai atgimsta viltis. Sėkmės istorijos ir patarimai, kaip įveikti nevaisingumą ir susilaukti vaikų“ suguldė dešimties porų istorijas. Ilgai laukta knyga šiandien įkvepia daugelį su nevaisingumu susiduriančių porų. Gal todėl, kad ši istorija ir jos herojų patirtys yra išgyventos pačios Gintarės, šiandien į gyvenimą žvelgiančios su šypsena ir optimizmu.

Kaip manai, kodėl Lietuvoje apie jautrias temas vis dar vengiama kalbėti?

Nevaisingumas – aktuali, tačiau itin intymi tema. Uždaro būdo lietuviams nėra lengva viešai kalbėti apie tai, kas susiję su jų moteriškumu ar vyriškumu. Žmonės nedrįsta prabilti apie užklupusius sunkumus, nes bijo aplinkinių reakcijos: nesupratimo, smerkimo, pašaipių užuominų ar gailesčio. Kartais ir dėl to, kad net sau gėdijasi pripažinti negalintys susilaukti vaikų.

Nevaisingos poros dažnai patiria didelį spaudimą iš savo artimų giminaičių, todėl slėpti šeimos problemą už namų durų kartais atrodo geresnė išeitis nei išsikalbėti. Tačiau kai visiems su šypsena sakai, kad viskas gerai, o viduje slepi patiriamą nuolatinį stresą ir ašaras, įtampa tik didėja ir sveikatos tikrai nepagerina.

Kas tave pačią paskatino kalbėti apie nevaisingumą ir analizuoti šią temą?

Pradėti kalbėti apie savo patirtį nebuvo lengva. Juk viešai pasakodama apie ligą turėjau prisipažinti, kad esu kitokia nei visi – nevaisinga. Visgi atsivėrus labai palengvėjo. Sulaukiau daug palaikymo ir padrąsinimų. Pagaliau man nebereikia ieškoti pasiteisinimų, kodėl gyvename be vaikų!

Sprendimą kalbėti atvirai priėmiau pamačiusi, kokie nejautrūs kartais gali būti žmonės, esantys šalia, ir kaip jų neapgalvoti komentarai skaudina ir gniuždo vaikų susilaukti negalinčius žmones. Nevaisingoms poroms tikrai nereikia patarinėti, kaip daryti vaikus… (šypsosi).

Daugybė šeimų, siekdamos susilaukti vaikų, nueina ilgą ir sudėtingą kelią, tad aplinkinių patarimas tiesiog atsipalaiduoti ar paleisti mintis tarsi sumenkina įdėtas pastangas.

Norėjau atskleisti visuomenei nevaisingumo užkulisius ir paskatinti pažiūrėti į nevaisingumo problemą su didesne pagarba, susimąstyti apie jį išgyvenančius artimuosius ar pažįstamus, parodyti jiems daugiau atidumo ir supratimo.

Kaip gimė knyga?

Idėja parengti knygą kilo iš asmeninio objektyvios informacijos poreikio. Visas knygas nevaisingumo tema teko atsisiųsti iš užsienio, nes lietuvių kalba radau tik gydytojams skirtus leidinius.

Taip pat mane neramino interneto forumuose medicininio išsilavinimo neturinčių moterų neatsakingai pateikiami patarimai gerti įvairius medikamentus, iš Baltarusijos nelegaliai vežamus preparatus, nežinant tikslios nevaisingumą sukėlusios priežasties.

Kai nepavyksta susilaukti vaikelio, karštligiškai ieškome pastoti padėsiančių „stebuklingų“ piliulių, dažnai nesusimąstydamos apie pasekmes. Tačiau užsiimant savigyda kyla grėsmė prisidaryti dar daugiau sveikatos bėdų.

Norėjau kalbėti apie šias grėsmes, suteikti naudingos informacijos apie nevaisingumo priežastis, pasidalinti sėkmingomis jo gydymo istorijomis Lietuvoje. Taip gimė knyga „Kai atgimsta viltis“.

Man talkino didelę patirtį nevaisingumo gydymo srityje sukaupę akušeriai-ginekologai Reda ir Rolandas Žiobakai, Daina Visockienė, psichologė Romena Kačinienė, endokrinologas Saulius Grigonis, urologas Balys Dainys ir kiti.

Pirmojoje leidinio dalyje sugulė įkvepiančios dešimties lietuvių porų, įveikusių vaisingumo sutrikimus, istorijos. Jas komentuoja akušeriai-ginekologai ir Vaisingumo asociacijos psichologė. Antrąją knygos dalį sudaro dešimt interviu su šeimos planavimo srityje dirbančiais specialistais.

Knyga skirta ne tik nevaisingoms šeimoms bei jų artimiesiems, bet ir tiems, kurie dar tik planuos vaikus ateityje. Daug dėmesio skyriau nevaisingumo profilaktikai – specialistai pataria, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, norint pastoti natūraliai ir išnešioti sveiką vaiką.

Neretai poros, negalinčios susilaukti vaikų, turi nueiti ilgą kelią tam, kad bent jau sužinotų nevaisingumo priežastis. Ar taip buvo ir tau?

Profilaktiškai lankiausi pas ginekologę – ji neturėjo jokių įtarimų dėl vaisingumo sutrikimų. Mano savijauta buvo gera, niekuo nesiskundžiau, todėl tikėjausi pastoti greitai ir lengvai. Tačiau mėnesiai bėgo, o nėštumo testas išsvajotų dviejų brūkšnelių nerodė.

Tikėjau, kad reikia tiesiog ramiai išlaukti, todėl delsiau tikslingai kreiptis į vaisingumo specialistą. Tik po daugiau nei dvejų metų apsilankiau pas ginekologą, kuris konsultuoja poras nevaisingumo klausimais. Gydytojas paskyrė papildomų medicininių tyrimų ir procedūrų, kurie ir padėjo užčiuopti siūlo galą. Man diagnozuota endokrininė liga, kuri sukelia nevaisingumą. Vartoju medikamentus ir neketinu pasiduoti (šypsosi).

Gintarė Jankauskienė 2

Kokias emocijas tenka išgyventi nevaisingumo diagnozę išgirdusiam žmogui?

Ilgą laiką negalėjau suvokti, kad aš – nevaisinga. Jaučiausi kaip klaikiame sapne. Atrodė, kad praradau pagrindinį gyvenimo tikslą. Nebežinojau, kaip gyventi toliau. Prireikė laiko susitaikyti su liga ir pažiūrėti į situaciją kitomis akimis – nedramatizuojant ir negailint savęs.

Rengdama šią knygą skaičiau apie kitų šalių žmonių, negalinčių susilaukti vaikų, patirtis. Jos liudija, kad išgyvenamas skausmas neturi tautybės ir sienų… Visos su nevaisingumu susidūrusios poros išgyvena panašius emocijų etapus: nuo neigimo, pykčio ir liūdesio iki susitaikymo, priėmimo.

Ar vis dar vyrauja klaidingi stereotipai apie nevaisingus žmones, ypač apie moteris?

Deja, taip. Tuo įsitikinau ir perskaičiusi komentarus po vienu iš mano interviu naujienų portale. Vis dar yra galvojančių, kad moterys tampa nevaisingos, nes vartojo kontraceptines tabletes. Arba kad nevaisingumas – atpildas už kažkokias baisias praeities nuodėmes…

Mitas, kad hormoninė kontracepcija kenkia vaisingumui. Priešingai, vaisingumo specialistų teigimu, ji mažina kai kurių ligų (pvz., endometriozės), kurios sukelia nevaisingumą, riziką.

Žmonės tampa nevaisingais dėl fiziologinių priežasčių – įgimtų arba įgytų ligų. Moterys dažnai nepastoja dėl ovuliacijos sutrikimų, užakusių kiaušintakių, endokrininių ligų ir kt. Vyrų nevaisingumą lemia prostatos ir sėklidžių uždegimai, dėl žalingų įpročių, sėslaus gyvenimo būdo suprastėjusi spermos kokybė.

Augantiems nevaisingumo skaičiams įtakos gali turėti ir psichologinės priežastys – kasdienė įtampa darbe, nepasitikėjimas partneriu, stipri nėštumo ar gimdymo baimė ir kt.

Ką galėtum atsakyti žmonėms, kurie lengva ranka numoja į nevaisingumo sukeliamus sunkumus ir tiesiog pasiūlo susitaikyti su esama padėtimi arba įsivaikinti?

Įvaikinimas yra labai gražus ir prasmingas gyvenimo žingsnis. Tačiau tai nėra dėl nevaisingumo patirtų psichologinių kančių gydymo būdas. Vargu, ar iš globos namų paimtas vaikelis bus laimingas, jei jį augins emociškai palūžusi nevaisinga moteris. Vaikams reikia besąlygiškai mylinčių brandžių tėvų, psichologiškai sveikos šeimos.

Žaviuosi pažįstamais žmonėmis, kurie ryžosi įsivaikinti globos namuose augusius vaikus. Mes su vyru taip pat esame aptarę šią temą. Džiaugiuosi, kad abiejų požiūris į įvaikinimą sutampa.

Kaip su partnerio vaisingumo problemomis pavyksta taikytis kitam partneriui? Ar kyla problemų poroms suprasti vienam kitą, padėti?

Nevaisingumo gydymas yra didelis iššūkis porai. Nuolatiniai vizitai pas gydytojus, kaltės ir nusivylimo jausmas išsekina, o susikaupusią įtampą išlieji žmogui esančiam arčiausiai – savo partneriui. Todėl nevaisingumas dažnai tampa santykių tvirtumo testu. Jei santykiai buvo nedarnūs, santuoka gali ir neatlaikyti užgriuvusių išbandymų.

Psichologė R. Kačinienė knygoje pabrėžia: „Klaidinga tikėti, kad vaikelis suklijuos byrančius santykius, kad jis bus jungianti grandis. Tarp jūsų turėtų būti kur kas daugiau. Visada pabrėžiu, kad įsitikinimą „Gims vaikelis ir santykiai pagerės“ reikėtų keisti į požiūrį „Kai santykiai bus darnūs, gims ir vaikas.“

Susidūrus su nevaisingumu reikia dvigubai daugiau pastangų siekiant išsaugoti santuoką. Dvigubai daugiau kantrybės ir atlaidumo vienas kitam (šypsosi).

Kas tau pačiai padėjo nepalūžti? Ką reikėjo pakeisti, kad jaustumeis geriau? Ką gali patarti kitiems?

Pajutę, kad nuo slegiančios tylos namuose be vaikų jau spengia ausyse, įsigijome aktyvų, dėmesį mėgstantį katiną (šypsosi). Jis į namus įnešė daug džiaugsmo ir šurmulio. Įsitikinau, kad gyvūnų auginimas yra puiki terapija.

Kai sužinojau nevaisingumo priežastį ir pradėjau gydytis, nusiraminau ir pažvelgiau į nevaisingumą kaip į išbandymą, kuris mane ko nors išmokys. Pakeitusi požiūrį pradėjau skirti daugiau dėmesio saviugdai. Kai nurimsti ir nebegalvoji apie pastojimą dieną naktį, vėl pamatai gyvenime naujų spalvų.

Stengiuosi šį laiką – laukimo laiką – išnaudoti kuo produktyviau, kad būčiau įdomi mama savo vaikams (šypsosi). Aš tikrai neprarandu vilties vieną dieną juos auginti! Neveltui ir knygą pavadinau įkvepiančiai – „Kai atgimsta viltis“.

Ar (ir kodėl) manai, kad kitiems su nevaisingumo problema susiduriantiems žmonėms svarbu išgirsti sėkmės istorijas?

Visos knygoje aprašytos nevaisingumo istorijos baigėsi laimingai – poros augina išlauktus vaikus. Vyriausia pašnekovė sulaukė net trijų žavių dukrų ir šiandien jau svajoja apie anūkus!

Šia knyga noriu pasakyti, kad nevaisingumas nėra verdiktas visam gyvenimui. Mano pasakojimai įrodo, kad stiprus tikėjimas ir ryžtingi veiksmai nugali visas kliūtis. Todėl nereikia nuleisti rankų per anksti!

Kaip tavo gyvenimas atrodo šiandien? Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Kas tau teikia didžiausią džiaugsmą?

Pastaruosius šešerius metus dirbu komunikacijos specialiste. Kasdienė veikla – dinamiška, todėl nenuobodi. Taip pat savarankiškai mokausi grafinio dizaino, vakarais daug skaitau. Savaitgaliais mėgstu ilgus pasivaikščiojimus miške.

Užklupus ligai, iš naujo įvertini tikrąsias gyvenimo vertybes – artimųjų dėmesį, skaitymo malonumą, unikalią Lietuvos gamtą – ir supranti, kad tikrai laimei reikia labai nedaug (šypsosi).

, , , , ,

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą