Tris inksto transplantacijas turėjusi Lina: „Mama išmokė negailėti savęs“

31.08.2018 Komentarų nėra

Su Lina susitikome šiltą vasaros vakarą. Iš tolo su šypsena pasitikęs merginos veidas visiškai neišdavė, kokį ilgą gydymosi, operacijų ir nerimo kupinų dienų kelią ji nuėjo. „Dabar gyvenu jau su trečiu inkstu“, – be savigraužos ar apmaudo pokalbį pradėjo tris inksto transplantacijas patyrusi Lina Mažinskytė. Merginos vaikystė prabėgo minant gydytojų kabinetų, ligoninių ir operacinių slenksčius, dienas leidžiant prie hemodializės* aparato, kol kiti vaikai žaisdavo kieme. „Buvo nelengva, bet išmokau su tuo gyventi ir priimti gyvenimą tokį, koks man buvo skirtas“, – sako Lina.

Lina, gyvenate su trečio donoro inkstu. Kaip dabar jaučiatės?

Su trečiuoju inkstu gyvenu jau porą metų. Tačiau mano gyvenimas niekuo nesiskiria nuo kitų – sveikų – žmonių. Galiu dirbti, keliauti, sportuoti, baigiau mokslus, tiesiog visuomet turiu su savimi turėti vaistų, sveikatos draudimą ir pan. Manau, kad nesijaučiu kitaip nei visi, gal tik kiek greičiau pavargstu. Tik nežinau, ar dėl turėtų transplantacijų, ar dėl gana aktyvaus ir užimto gyvenimo būdo (šypsosi).

Man svarbiausia žinoti, ką reikėtų daryti, jeigu sveikata pablogėtų. Turiu būti nusiteikusi viskam, nes mano pačios patirtis parodė, kad persodintas inkstas – nebūtinai visam gyvenimui. Bet aš negyvenu laukimu, kas blogo gali nutikti, gyvenu ir džiaugiuosi šia diena – liga to išmokė.

FB_IMG_1535375221055

Suvokiau, kad turbūt kaip tik dabar išmokau atsiskirti nuo ligos ir apie ją nemąstyti. Dabar daug galvoju apie savo gyvenimą, ką noriu veikti, kur noriu dirbti. Aš visą laiką gyvenau su liga, tad skubėjau gyventi, nes kažkas gali atsitikti. O dabar man tiesiog norisi sustoti ir susikurti stabilią ateitį.

Kada pirmą kartą susidūrėte su liga?

Problemų su šlapimtakiais turėjau nuo pat vaikystės. Pirmą kartą mane operavo kai tebuvau pusantrų metukų. Nuo tada turėjau profilaktiškai tikrintis sveikatą. Ir vieno tokio patikrinimo metu, kai man buvo 10 m., atrado, kad inkstuose yra cistų. Metus laiko gydžiausi vaistais. Paskui jų nebeužteko – dvejus metus dariausi hemodializes. Kai man buvo 13 m., man persodino močiutės inkstą. Deja, jis netiko ir po poros valandų teko išimti.

Antrąją transplantaciją patyriau būdama 15 m. Žinau tik tiek, kad gavau vyro inkstą. Su juo gyvenau 14 metų. Paskui laukė dar viena – trečioji transplantacija. Tiesa, prieš tai porą metų teko grįžti prie hemodializės procedūrų.

Pirmąją transplantaciją patyrėte, būdama visai vaikas. Ką jums, kaip vaikui, tuo metu reiškė nuolatinės gydymo procedūros, operacijos, galiausiai, inksto persodinimas?

Be abejo, kaip vaikui man buvo ganėtinai sunku. Bet susigyvenau su tuo, išmokau galvoti, kad taip ir turi būti. Pavyzdžiui, vasarą vaikai žaisdavo kieme, o aš po dializės grįždavau labai silpna, nes anksčiau jos būdavo daug sunkesnės. Tai kaip vaikui būdavo labai apmaudu, kad negaliu lėkti į kiemą žaisti, bet su laiku su tuo susitaikiau. FB_IMG_1535202339897

Buvo sunkiau, kai nepasisekė močiutės inksto transplantacija. Tiek iki jos buvau išgyvenusi, ir teko vėl grįžti prie dializės. Buvau paauglė, užsidariau ir su niekuo nebenorėjau bendrauti. Bet po kiek laiko visa tai praėjo, nes išmokau gyventi su savo liga.

Kas pasikeitė, kai 15 m. sulaukėte antro donoro inksto?

Suvokiau, kad dabar galėsiu būti tokia kaip kiti – eiti į mokyklą ir pan. Nes labai dažnai dėl sveikatos negalėdavau eiti į mokyklą, praleisdavau labai daug pamokų, ateidavo į ligoninę mokytojai mokyti neakivaizdžiai. Po transplantacijos gerdavau po 20 hormoninių tablečių per dieną, ir tuo metu, kai man buvo 15 metų, per mėnesį priaugau 20 kg – iki 60 kg. Pažiūrėdavau į veidrodį ir nekęsdavau savęs, tačiau noras įsilieti į bendraamžių gyvenimą buvo stipresnis.

Patyriau ir pajuokų, bet džiaugiausi, kad po transplantacijos galėjau kartu su visais lankyti mokyklą. Po to svoris nukrito, viskas normalizavosi ir aš baigiau mokyklą kartu su visais (šypsosi).

Paauglei tai turėjo būti sunkūs išgyvenimai. Kas suteikė daugiausiai stiprybės nepasiduoti?

Mama. Ji daugiausiai man teikė stiprybės, nors jai gal net buvo sunkiau negu man. Kartu ligoninėse gyvendavome, ir ji padėjo priimti, kad visur galima gyventi – net pačioje ligoninėje sugalvodavo visokių pramogų.

Kartą buvo toks atvejis, kad turėjau neužsimerkti, jog nemirčiau nuo skausmo, tai ji visą naktį prasėdėjo šalia ir griežtai kartojo: „Tu gali, tu gali“. Ji visada sakė, kad negalima savęs gailėti ir aš galiu daugiau nei įsivaizduoju, tad ėjau į priekį ir dariau. Bandžiau būti stipresnė nei liga ir niekada nepasiduoti – man mama suteikė labai daug optimizmo ir prasmės.

O ko jus pačią išmokė nuolatinis gyvenimas su liga?

Kai man buvo 17 metų pagalvojau, kokia dabar būčiau, jei nebūčiau susidūrusi su liga? Ir žinote, supratau, kad nebūčiau kažkuo geresnė. Tada pasidžiaugiau, kad esu tokia, kokia esu. Liga mane išmokė optimizmo, padėjo suvokti, kad nėra problemų be išeities. Tikrai padėjo save labiau mylėti, būti tolerantiškesnei, žiūrėti į viską laisviau ir paprasčiau. Manau, kad tai yra didžiausias pliusas ir dovana.FB_IMG_1535201708307

Taip pat esu labai empatiška ir stengiuosi nepalūžti, kartais jau net nebemoku tų blogų emocijų išreikšti. Kartais atrodo, kad kažkas ne taip, bet vis kartoju sau, kad neturiu teisės bambėti, reikia žiūrėti į pasaulį pozityviai.

Dalyvaujate ir asociacijos „Gyvastis“ veikloje, bendraujate su kitais panašaus likimo žmonėmis. Ką duoda žinojimas, kad nesate viena?

Bendruomeniškumas labai stipriai padeda. Asociacijoje su donorų organais gyvenantys žmonės rengia įvairius susitikimus, organizuoja bendras keliones ir pan., tad žinojimas, kad yra bendraminčių, tikrai padeda nepalūžti, ypač vyresniems žmonėms. Jie bendrauja kaip ir visi kiti žmonės. Ligos tikrai nėra pagrindinė jų pokalbių tema (šypsosi).

Kaip motyvuotumėte žmones, kurių likimas panašus?

Patarčiau nesusikoncentruoti į ligą ir suvokti, kad, nepaisant to, kas įvyko, galima gyventi visiškai įprastą ir laimingą gyvenimą. Dabar viską galima suderinti, net ir darbą su hemodializės procedūromis. Svarbu surasti mėgstamą veiklą, kuri tenkintų ir teiktų džiaugsmą, atrasti prasmę toje veikloje. Ne mažiau svarbu nelikti vienam. Negalvoti apie ligą nelengva, bet nieko nepadarysi – reikia išmokti nuo jos atsiriboti.

*Hemodializė (dializė) – dirbtinis kraujo valymo būdas, kai paties žmogaus inkstai nebeveikia dėl ūminio ar lėtinio inkstų nepakankamumo. Jei negalima inksto transplantacija, dializė yra svarbiausias pakaitinės inkstų terapijos metodas.

Daugiau herojiškų istorijų

,

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą