Jurga Žukauskaitė: viena motociklu iki pasaulio krašto

13.08.2019 Komentarų nėra

„Kelionės praplečia akiratį, pasaulėžiūrą, ir tu supranti, kad galima gyventi gyvenimą visaip: ir namelyje ant ratų miške, ir prabangiame viešbutyje, ir keliaujant dirbti savo mėgstamą darbą, net užsidirbti“, – teigia ekstremalaus stiliaus keliautoja motociklu Jurga Žukauskaitė, šią žiemą įveikusi 10 000 km per Portugaliją, Ispaniją ir Maroką. Dar kelionės įspūdžiams nespėjus atvėsti, Jurga pasakoja apie kelyje pasitaikiusius fizinius ir psichologinius iššūkius – juk visiškai viena keliavo bekele savo „enduro“ tipo motociklu.

viena motociklu3Iš kur moteriai tiek drąsos – vienai keliauti motociklu? Marokas turbūt nėra pati saugiausia šalis keliauti vienai?

Geras klausimas (šypsosi). Maroke prieš tai buvau keliavusi 2 kartus: su šeima ir su draugu. Pirmą kartą važiavome tuo pačiu maršrutu su mašina, antrą kartą – motociklu, tačiau pati tada dar nevairavau. O šį – trečią kartą jau pati viena keliavau: apvažiavusi Portugaliją ir Ispaniją, keltu persikėliau į Maroką. Stengiausi išlikti nepastebėta, neatkreipti į save dėmesio. Jeigu man atrodydavo, kad vieta nesaugi, aš ten nestodavau ir nenakvodavau.

Tokia kelionė tikriausiai reikalauja gero pasirengimo. Kaip jai ruošėtės emociškai ir fiziškai?

Aš nuolat gyvenu aktyvų gyvenimą. Vasarą nuomoju laivus, katerius, vedu treniruotes ant vandenlentės, visą laiką esu susijusi su aktyvia gyvensena, tad atskiro fizinio pasirengimo kelionei nereikia.

O šiaip kelionėms ruošiuosi labai kruopščiai. Pirmiausia, negaliu pasiimti daug daiktų, nes važiuoju viena motociklu, tad turi būti kuo mažesnis bagažo svoris. Tai reiškia, kad turiu gerai apgalvoti, ko man reikės kelionėje ir kaip viską sutalpinti į kuprinę. Pasiimu tik būtinus daiktus, pavyzdžiui: motociklo užraktą, specialią aprangą, apsaugas, šalmą, akinius, „Go Pro“ kamerą, draudimo dokumentus, pasą – tai yra dalykai, kurių negaliu pamiršti. Galvojimas apie daiktus, ko man reikės kelionėje, yra ir tarsi savotiškas psichologinis pasiruošimas, nes visą kelionę permąstau galvoje.

Tačiau pati kelionė motociklu turbūt kur kas sunkesnė nei pasiruošimas jai?

Kelionės sunkumas iš dalies priklauso nuo to, kokiu motociklu važiuoji. Aš važiuoju mažu lengvu „enduro“ tipo motociklu, kuris skirtas keliauti bekele. Važiuoju ne asfaltu, ne keliais – pasirenku įdomesnius maršrutus: per kalnus, smėlį, molį, gruntą, kuris yra sunkiau išvažiuojamas. Būtent tai leidžia man pasiekti atokesnių, įdomesnių gamtos kampelių.

Tokį motociklą pasirinkau dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl galimybės aplankyti gražias gamtos vietas, kurių asfaltuotu keliu nepasieksi, pavyzdžiui, vandenyno skardžių, miškų, parkų ir pan. Antra, kad man pačiai toks motociklas yra kaip hobis. Mano važiavimo technika tobulėja, važiuojant nuolat skirtingu gruntu. Įveikti maršrutą bekele yra didžiulis iššūkis: per smėlį, per molį, tenka stumtis, kastis, išsitraukti motociklą, taip tobulėju šioje sporto šakoje, nors man tai yra tik hobis.viena motociklu5

Taigi fiziškai šis bekelės stilius yra sunkus. Vienai važiuojant yra rizikos susižeisti, tad neretai rekomenduojama bekelėmis keliauti grupėmis. Sutikdavau pakeleivių, su kuriais mūsų maršrutai sutapdavo, tad tokiomis dienomis galėdavau važiuoti drąsiau, nes būdavau užtikrinta, kad šalia bus pagalba, jeigu kas nors nutiks.

Ispanijoje, važiuodama per kalnus nedideliu greičiu, praradau pusiausvyrą ir nugriuvau, susitrenkiau galvą. Nors sąmonės nepraradau, vėliau riedėdama motociklu pajutau, kad svaigsta galva, tad kuo skubiausiai nuvažiavau į ligoninę artimiausiame miestelyje. Šis momentas man psichologiškai buvo sunkiausias – supranti, kad guli ligoninėje ant neštuvų, esi vienas, aplink nepažįstami kitataučiai žmonės. Man atliko tyrimus, buvau tik pasitempusi kaklą, tad viskas gerai baigėsi.

Ar tas vienišumo jausmas lydėjo visą kelionę? Juk tiek kilometrų riedėjote viena.

Prisipažįstu, aš pati prieš kelionę psichologiškai bijojau vienatvės. Galvojau, kad visą dieną keliausiu, valgysiu, miegosiu viena, tačiau tikrai nebuvo taip blogai, kaip įsivaizdavau (šypsosi). Kai esu gamtoje, nesijaučiu viena, esu kartu su gamta, užplūsta geras jausmas, o ten, kur sustoju vakarais (nakvoju viešbučiuose, ne palapinėje), susipažįstu su žmonėmis, pabendraujame, pasidalijame patirtimi.

Tokioje kelionėje rizika turbūt laukė už kiekvieno posūkio. O kaip su smagiais nuotykiais? Kokių patyrėte?

Tikrai buvo ir smagių nutikimų (šypsosi). Maroke sustojau paskutinėje degalinėje prie Sacharos dykumos, ten susipažinau su grupe prancūzų, kurie taip pat keliavo krosiniais motociklais. Jie buvo labai nustebę, kad viena mergina keliauja tokioje šalyje, negalėjo patikėti, jog keliauju viena pati. Susitikome vakare viešbutyje, pasidalinome istorijomis, pasirodo, kad vienas iš jų važiuoja Dakaro motociklu, kiti yra kitų motociklų varžybų pasaulio čempionai, o jų gidas – legendinis Jordi Arkoransas, jis Dakare lenktyniavo 17 kartų, yra užėmęs antrą vietą. Labai džiaugiuosi, kad man teko galimybė susipažinti ir pabendrauti su tokiu legendiniu lenktynininku. Užrašė man ant motociklo palinkėjimą, padovanojo dovanų prisiminimui ir net kvietė prisijungti prie jų grupės ir kartu tęsti kelionę.

viena motociklu1Nepaisant tokių malonių pažinčių, pati kelionė motociklu tikriausiai labai varginanti. Ar nepasigendate komforto?

Tarp tų, kurie keliauja greitkeliais, gajus toks posakis – „geležinis užpakalis“ (angl. iron butt), kai nuo ilgų kelionės valandų nutirpsta sėdynė. Mano atveju yra kitaip: aš važiuoju nedaug kilometrų ir ne greitkeliu. Mano pavargimo lygis priklauso nuo maršruto, kokiu gruntu važiuoju: ar sunkiai iriuosi smėliu, ar lengvais keliukais skrieju mišku. Žinoma, jeigu lyja – lyja tau ant galvos, jeigu šalta – nepasislėpsi sušilti. Esi tiesiog ore ir gamtoje, bet čia ir yra visas kelionės motociklu žavesys, nes jauti visus kvapus, garsus, temperatūros ir aplinkos skirtumus – taip, kaip yra, o ne už stiklo.

Kaip Jūsų planus keliauti vienai priėmė artimieji?

Artimieji, žinoma, jaudinosi, tačiau visą laiką turėjau telefoną ir internetą, tad nuolat palaikiau ryšį. Kasdien dėdavau į „Instagram“ žinučių, istorijų, pranešdavau, kur esu, ką veikiu ir su kokiais sunkumais susiduriu, prisegdavau vietovę, kurioje tuo metu būdavau, tad ir draugai, ir artimieji žinojo viską apie mane, tarsi keliaudami kartu.

Papasakokit, kaip atrodo kelionė motociklu? Kiek laiko reikia skirti važiavimui, poilsiui? Kiek pavyksta nukeliauti per dieną?

Priklauso nuo sezono ir kokioje šalyje keliauji. Pavyzdžiui, per pastarąją kelionę Portugalijoje buvo šalta, galėjau pradėti važiuoti tik apie 11 valandą ryto, tada turėjau apie 6 valandas važiavimo per dieną, nes paskui saulė nusileidžia. Tokiomis sąlygomis nuvažiuoju apie 200 kilometrų. Važiuodama stengiuosi mėgautis maršrutu, gražiais vaizdais, tačiau esu tikslų siekiantis žmogus, tad, jei nusistatau dienos atstumą, stengiuosi jį įveikti. Būna, kad ir sutemus važiuoju, nors tokios praktikos niekam nerekomenduoju.

Kaip manote, ar į tokią kelionę galėtų leistis bet kas? Gal keliautojas motociklu turėtų išsiugdyti tam tikrų savybių?

Sakyčiau ne savybės, o patirtis yra svarbiausia. Tai ateina su laiku, kiekviena patirtis kur nors veda. Aš pirmiausia pradėjau Lietuvoje važinėti po miškus motociklu. Paskui, praėjusią žiemą, keliavome su draugų kompanija keturiais motociklais po Vietnamą, Laosą. Tad visos mano patirtys atėjo tam tikrais etapais: kuo daugiau važiavau, tuo daugiau supratau, koks man važiavimo stilius patinka, į kokias šalis noriu nukeliauti. Galiausiai suvokiau, kad, jei nėra kompanionų, galiu ir viena keliauti.

O kodėl apskritai pasirinkote motociklą, o ne kitą transporto priemonę? Kuo sužavėjo šie plieniniai žirgai?viena motociklu2

Kaip ir dauguma dalykų, viskas susiformavo vaikystėje – jau tada labai norėjau motociklo. Mano tėvas visą jaunystę važinėjo su „Java“, aš nuolat sukiojausi aplink jį ir taip pripratau prie variklių ir technikos. Mokyklos laikais mano sienos buvo išklijuotos ne popžvaigždžių plakatais, o motociklų ir lenktynininkų atvaizdais. Tad, kai tik galėjau, įsigijau motorolerį ir po truputėlį siekiau savo svajonių.

Kur ves kitas kelias? Gal turite ir svajonių maršrutą?

Ketinu prisijungti prie pasaulinio moterų ralio, dabar jos važiuoja nuo Anglijos per Portugaliją, Ispaniją, Prancūziją. Būtų labai įdomu susipažinti su bendramintėmis. Nuostabi idėja: kiekvienoje šalyje prisijungia motociklu važiuojančios moterys, o gegužės mėnesį jos bus Lietuvoje, tad norinčias prisijungti labai kviečiu. Po šios kelionės planuoju vasarai pasilikti Lietuvoje, o vėliau jau kirba mintys apie Afriką.

Afrikoje driekiasi ir mano svajonių maršrutas: nuo Kairo iki Keiptauno, pervažiuoti visą Afriką. Žinau, kad Egipte labai daug problemų gali būti dėl motociklo dokumentų, tad tikriausiai kai kurias šalis reikėtų praleisti. Bet tokia kelionė – mano svajonė nuo senų laikų. Žinoma, ne greitkeliais (šypsosi).

Ką patartumėt žmogui, galvojančiam apie tokio tipo kelionę?

Mano patarimas būtų pradžioje pasivažinėti Lietuvoje tokio tipo motociklu ir tokiu gruntu, kokiu planuotumėte keliauti. Būtina įgauti įgūdžių ir patirties dar prieš kelionę. Pirmai kelionei siūlyčiau prisijungti prie grupių arba išbandyti turą motociklu, kur yra atsakingas gidas, suplanavęs visą maršrutą, nakvynes ir stoteles. Nors tai ganėtinai brangu, tačiau tikrai verta pirmajai kelionei nepataupyti būtent dėl patirties ateičiai ir saugumo. Pradedantiesiems siūlyčiau šiltuoju metų laiku važiuoti iki Kroatijos, o žiemą daug kas važiuoja į Aziją (Tailandą, Vietnamą, Laosą), kur labai pigu ir net nereikia motociklo vairuotojo pažymėjimo.

Kaip manote, ar kiekvienam žmogui reikėtų kartais pabėgti iš jį supančios aplinkos? Ką Jums pačiai duoda tokios kelionės?

Žmogui yra būtina išvažiuoti, keliauti, pasižvalgyti. Reikia pamatyti ir didmiesčius, kur gyvenimo tempas didelis ir yra visko daug, ir įspūdingas gamtos vietas – kalnus, vandenynus, bangas, uolas, skardžius. Mane kiekvieną kartą, atvykus net į tą pačią vietą, gamta nustebina, dykumos ir vandenynai nuolat keičiasi. Žmonės, kuriuos sutinki keliaudamas, daug įdomių istorijų papasakoja, pamatai daug skirtingų gyvenimo būdų, susipažįsti su kultūra. Visa tai praplečia tavo akiratį, pasaulėžiūrą, ir supranti, kad galima gyventi gyvenimą visaip: ir namelyje ant ratų miške, ir prabangiame viešbutyje, ir keliaujant dirbti savo mėgstamą darbą, net užsidirbti. Kuo daugiau pamatai, su kuo daugiau žmonių susipažįsti, tuo pats pasidarai tolerantiškesnis ir atviresnis.

 

Straipsnis publikuotas 2019 metų pavasario-vasaros „Laikas sau“ numeryje.

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą