Iš komos pabudęs Rimas: „Mane į priekį veda stiprus noras gyventi“

30.06.2017 Komentarų nėra

Vieną šviesų gegužės rytą, Motinos dienos proga Rimas ketino važiuoti į gimtąjį kaimą. Staiga ištikęs galvos skausmas privertė stabtelėti ir prigulti. Kitas vaizdas, kurį išvydo penkiasdešimt penkerių vyras, jau buvo ligoninės palata. Kaip vėliau sužinojo, tą rytą jis patyrė insultą ir visą mėnesį praleido komos būsenoje.

Šiandien apie buvusią ligą, operacijas ir dienų dienas reabilitacijos išduoti gali tik kiek prikimęs Rimo balsas. „Gimiau iš naujo“, – teigia pašnekovas ir su užkrečiama meile gyvenimui pasakoja apie tai, kaip žingsnis po žingsnio sugrįžo į įprastą kasdienybę.

Rimai, ar iki to momento, kai jus ištiko insultas, skundėtės sveikatos sutrikimais?

Nuolat turėjau padidėjusį kraujospūdį: viršutinis kraujospūdis siekdavo 130–140. Į tai nekreipdavau didelio dėmesio, o ir per sveikatos patikras gydytojai sakydavo, kad, matyt, jaudinuosi, todėl ir šokteli spaudimas. Man tiesiog rekomenduodavo išgerti kraujospūdį mažinančių vaistų ir tikindavo, kad viskas praeis. Juolab, kad kiti tyrimai buvo geri ir pavojaus signalų nesimatė. Iki pat lemtingo 2001 metų gegužės ryto…

Dėl patirto insulto patekote į komą, iš kurios pabudote tik po mėnesio. Kaip atrodė pasaulis atsimerkus ir išvydus ligoninės palatą?

Paties atsibudimo neprisimenu. Tik žmona pasakojo, jog buvo giedra diena, ji sėdėjo šalia, kalbėjo su manimi ir staiga iš niekur nieko trenkė žaibas! Ir tada atsimerkiau… Sužinojęs, kas man atsitiko, pradėjau iš naujo pažinti pasaulį. Viskas viskas atrodė nauja: kiekvienas judesys, žodis, žvilgsnis – lyg iš naujo gimus. Pradėjau vėl jausti, matyti aplinką, vėl mokiausi žengti pirmuosius žingsnius.

Tiesa, gal atrodys neįtikėtinai, be001t, rodos, net būdamas komoje jaučiau, kad artimieji mane palaiko. Žmona Birutė, vaikai nuolat lankydavosi, pasakodavo įvairias istorijas, kalbėdavosi su manimi. Tikiu, kad šitas rūpestis padėjo man sugrįžti į gyvenimą. Džiaugiuosi, kad jį jaučiau ir pabudęs iš komos. Nuo pat atsibudimo momento, kai dar gulėjau reanimacijoje, aš žinojau, kad esu reikalingas artimiesiems, kad jie manęs nepaliko. Tai buvo labai geras jausmas ir labai didelis paskatinimas sveikti.

Papasakokite apie reabilitacijos procesą – kaip vėl sugrįžote į gyvenimą?

Kelionė buvo ilga. Kai būklė stabilizavosi, mane perkėlė iš reanimacijos į paprastą palatą. Prasidėjo mėnesio trukmės reabilitacija. Prisimenu: papusryčiauju ir keliauju į sporto salę, kurioje mankštintis padeda medicinos sesuo. Iš naujo mokiausi vaikščioti: stumi prieš save vežimėlį ir žengi dar vieną žingsnį, po truputį eini pirmyn. Sustiprėjęs tvirtinau raumenis: myniau dviratį ir kilnojau svarmenis. Čia, ko gero, ir pamėgau judėti, sportuoti, įgavau naujų jėgų antram savo gyvenimui.

Jų prireikė visai netrukus. Po reabilitacijos, grįžus namo, užklupo bėdos su kvėpavimu. Vis pritrūkdavo oro, būdavo sunku kvėpuoti, kankino dusulys. Pakartotinai kreipiausi į medikus ir jie, įtardami, jog operacinėje buvo per anksti ištrauktas vamzdelis, leidžiantis kvėpuoti, paguldė mane į ligoninę. Vėl laukė operacija ir specialaus vamzdelio, atskiriančio balso stygas ir lengvinančio kvėpavimą, įstatymas. Gydytojų Vyganto Gruslio ir Linos Lukoševičiūtės dėka vėl galėjau grįžti į kasdienybę ir toliau sveikti.

Nepasidaviau ir po šių operacijų. Savo gimtame mieste Visagine mankštinausi pagal specialius kursus, sveikatą nuolat tikrinausi pas terapeutus ir neurologus. Klausydamas gydytojų rekomendacijų kuo daugiau judėti, kaip reikiant įsijaučiau. Galiausiai kiekvieną dieną bent du kartus apeidavau aplink miestą. Vaikščiojimas, judėjimas padėjo man pagerinti dešinės kūno pusės, kuri buvo iš dalies paralyžuota, būklę. Taip pat – neatsigulti į lovą, neužsisklęsti ir nepradėti savęs gailėtis. Tiesa, man labai padėjo artimieji – būtent jų dėka žengiau pirmus tvirtus, savara002nkiškus žingsnius.

Kas jus motyvavo, skatino nepasiduodi, kiekvieną dieną nueiti po tą „dar vieną žingsnelį“?

Mane į priekį veda stiprus noras gyventi ir artimųjų palaikymas. Kai žinai, kad esi reikalingas, kad tave myli, nelieka blogų minčių tiesiog atsigulti ir laukti, kas bus. Sakyčiau, kad kiekvienam, patyrusiam tokį likimo išbandymą, labiausiai reikia artimųjų paramos, emocinio palaikymo. Net ir tada, kai dar nesi pabudęs iš komos. Tikiu, kad tai padeda sugrįžti.

Gulėdamas ligoninėse supratau, kad gydytojai rūpinasi tavo kūno sveikata, o mylimi žmonės – tuo, kaip jautiesi viduje. Žinoma, galutinį sprendimą, kaip toliau gyvensiu, priėmiau pats. Galėjau arba tiesiog gulėti lovoje ir gailėtis, kad štai, kiek nelaimių patyriau, kad operacijas dėl kvėpavimo man atlikinės kasmet; arba stengtis, kilti, eiti, nepasiduoti ir gyventi toliau. Aš pasirinkau antrąjį variantą, nes trokštu gyventi, padėti savo vaikams, matyti augančius anūkus ir laimingą žmoną.

Apskritai, po šios ligos, skaudžių patirčių labai sustiprėjo ryšys su artimaisiais. Visi darbai, gyvenimo skuba nuėjo į antrą planą. Dabar man svarbiausi mylimi žmonės, jų palaikymas, savijauta.

Ką šviesiausio atsimenate iš viso ligos, reabilitacijos proceso?

Labai maloniai nuteikdavo medicinos sesutės, kurios prieš kiekvieną, net mažiausią procedūrą sakydavo, kad viskas bus gerai, kad gyvensiu ir turiu nepasiduoti. Jos kasdien skatino nenuleisti rankų ir tikėti, jog pakilsiu iš lovos, kad vėl vaikščiosiu, kalbėsiu su artimaisiais ir grįšiu į gyvenimą.

Toks ryšys padeda gyti dūšiai, kuri kenčia ne ką mažiau, nei kūnas. Žinau, jog pagrindinis medicinos personalo darbas yra pa005sirūpinti, jog vėl atsistočiau ant kojų. Bet būtina ir vidinė motyvacija, troškimas gyventi. Esu dėkingas Santaros klinikų reanimacijos, neurologijos, krūtinės ląstos chirurgijos skyriaus personalui už visokeriopą pagalbą. Kiekvienas šviesus žodis, palaikymas ir paskatinimas padėjo nueiti sunkų kelią – į antro gyvenimo pradžią.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Ar pomėgiai po ligos pasikeitė, galbūt atsirado naujų?

Įvyko nemažų pokyčių. Tik sutvirtėjęs, žengęs savarankiškus žingsnius, ėmiau vaikščioti po miestą. Iš pradžių kelionės buvo trumpos, vėliau – apeidavau ir vieną, ir du ratus. Mankštinau raumenis ir stengiausi dar labiau sustiprėti. Žinojau, kad kuo daugiau judėsiu, tuo didesnės galimybės pasveikti, atsistatyti iš dalies paralyžiuotai dešinei kūno pusei.

Taip ir gimė mano meilė judėjimui. Štai neseniai įsigijau dviratį, su kuriuo kiekvieną rytą minu po 15–20 kilometrų. Nedidelė mankšta dienos pradžiai. Vėliau einu pasivaikščioti, renku grybus ir uogas – tai dar vienas naujas mano hobis. Šiuo metu vasaroju sūnaus name, kartu šienaujame, dirbame kitus buities darbus.

Neįsivaizduoju pasyvaus gyvenimo ir tinginiavimo, atsigulus prie kompiuterio. Be to, man malonu, gera jaustis reikalingu, padėti savo artimiesiems. Gal kitiems ir atrodo, kad galėčiau leisti sau gulėti lovoje ir skųstis, kaip man blogai. Bet aš manau kitaip. Apskirtai, nesuprantu žmonių, kurie spjauna į gyvenimą ir galvoja, kad kažkas kitas turi juos pakelti. Pirmą – kad ir sunkiausią žingsnį – visada turi padaryti pats.

Kaip jaučiatės ir gyvenate šiandien?

Nesėdžiu vietoje. Vasaroju sūnaus name, Rojaus kaime, padedu rūpintis buitimi ir džiaugiuosi laiku su savo artimaisiais. Matau, kaip auga mano anūkas, matau laimingą žmoną, ir širdis džiaugiasi. Rojuje jau spėjau susirasti ir naujų pažįstamų, su kuriais laisvalaikiu susitinku pažvejoti. Svarbiausia – nesigailiu savęs, kasdien atsikeliu nedidelei kovai ir visada einu tik pirmyn! Profesoriaus Ričardo Janilionio dėka per pusmetį vėl atsistojau ant kojų, išmokau vaikščioti – ir nė kiek nenoriu pasiduoti, grįžti atgal į lovą ar vežimėlį. Labai stipriai trokštu gyventi. Ir man pavyksta.

, , , , , ,

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą