Krūties vėžį įveikusi Violeta: „Supratau, kad nieko nelaukusi turiu džiaugtis šia diena ir labiau save pamilti“

29.06.2018 Komentarų nėra

„Mamos plaukai jau ir už manuosius ilgesni!“, – juokiasi Violetos jaunėlė Ieva. Šypsena nedingsta ir nuo 6 vaikų mamos veido, kurios didelė šeima dar prieš šešerius metus susidūrė su netikėtu gyvenimo posūkiu – tada Violetai diagnozuotas krūties vėžys.

Moteris prisipažįsta – išgirdus diagnozę šviesios mintys aplankydavo ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Tačiau visą įveiktą kelią Violeta vadina savo ir artimųjų auka tam, kad sulauktų ramių ir šviesių dienų, kuriomis gyvena šiandien.

Kada pirmą kartą susidūrei su liga?

Buvo 2012 m. ruduo. Su šeima grįžome iš dukterėčios gimtadienio, ruošiausi miegoti ir netikėtai užčiuopiau žirnio dydžio guzelį po krūtimi. Neslėpsiu, niekada netikėjau, kad galiu susirgti krūties vėžiu: neturėjau žalingų įpročių, ilgai maitinau visus keturis vaikus, giminėje nė vienas toks atvejis nebuvo pasitaikęs. Nepaisant to, nedelsdama kreipiausi į medikus.

Gydytoja ragino neišsigąsti, tačiau atsakymo laukiau su didžiuliu nerimu, juolab, kad ir tyrimo rezultatus turėjo pranešti telefonu. Iš lemtingojo skambučio prisimenu tik vieną žodį – „piktas“.

violeta-kruties-vezys

Kaip priėmei šią diagnozę?

Tarsi iš giedro dangaus nukritusi žinia sujaukė visas mintis. Buvau šokiruota. Mažiausiajai dukrelei tuomet buvo 5-eri, dvyniams 10, vyresnioji mokėsi užsienyje. Meldžiau Dievo, kad leistų bent mėnesį pagyventi ir ramiai su visais atsisveikinti – rodėsi, kad jokia šviesi pabaiga šios ligos kelyje žmogaus nelaukia.

Vis klausiau: „Kodėl man?“. Nuėjau į mišias Vilniaus arkikatedroje. Kaip šiandien prisimenu – visą procesijos laiką praverkiau, jaučiausi taip, tarsi save laidočiau. Jau turėjau sau paskirtą operacijos datą, tačiau niekaip nenuvijau minties, kad mano gyvenimas eina į pabaigą. Nuėjau išpažinties ir išgirdau žodžius, padėjusius nurimti: „Niekada nežinai, kokia bėda ar laimė tavęs lauks rytoj. Tad gyvenk šia diena, džiaukis viskuo, ką turi dabar.“ Šia mintimi grįstas ligos kelias tapo daug lengvesnis.

O kaip šią žinią sutiko tavo artimieji?

Ne iškart supratau, ką su šia žinia daryti – pasakyti artimiesiems, ar stengtis nuo jų nuslėpti. Iš pradžių net savo mamai nesakiau. Tiesiog nenorėjau visų gąsdinti. Žinoma, kai vaikai su vyru nuvyko pasisvečiuoti, mažieji išplepėjo, kad aš ligoninėje. O tada vyresnioji dukra pareiškė: „Mama, jei tu niekam nesakysi, niekas negalės tau padėti.“ Susimąsčiau, kad tai tiesa, o ir slėpti jau buvo per sunku. Nusprendžiau, kad turiu pasirinkimo teisę, kam pranešti, o kam ne, bet su artimaisiais buvau atvira.

O tada sulaukiau labai didelio palaikymo. Visi pykčiai ar nesutarimai dingo, vieni kitų atsiprašėme, atsirado didžiulis vienybės jausmas. Dvasiniai dalykai sustojo į savo vietas ir aš pagalvojau – keista, kad reikia susirgti tokia liga, kaip krūties vėžys, kad pasiektum šią vidinę ramybę.

Po operacijos man taikyta sunkiausia chemoterapijos rūšis, 3–4 dienas sunkiai pakildavau iš lovos. Galvojau, kad ilgai taip tikrai neištversiu. Žinoma, kai viskas jau praeityje, tą jausmą prisimenu kiek kitaip. Tačiau žinau, kad kiekvieną sunkią akimirką primindavau sau, kad turiu ištverti dėl savo artimųjų – iš jų sulaukiau paties didžiausio palaikymo, kokio tik buvo galima tikėtis.

Onkologinės ligos gydymas – ilgas procesas, kuriam reikia daug ryžto ir kantrybės. Koks buvo tavo gydymosi kelias?

Šis gydymas apipintas daugybe mitų ir neįprastų metodų. Nepatariu per daug gilintis į informaciją, kurią randate internete. Didžioji jos dalis – iš piršto laužta. Kai kurie žmonės atsisako operuotis, neretai yra įsitikinę, kad chemoterapija tik dar labiau pakenks, tad vyksta į užsienį, ieško specialistų, keičia mitybos planus ir bando išsigydyti patys. Skubu patarti – saugokite save ir savo artimuosius, pasitikėkite mūsų gydytojais.

Man atlikta naviko šalinimo operacija, chemoterapija, biologinė terapija ir spindulinė terapija. Kai kurie etapai buvo nepaprastai sunkūs, bet žinojau, kad turiu išverti, privalau laikytis ir kibtis į gyvenimą, nes manęs laukia vyras, vaikai, artimieji.

Pamenu jausmą, kuris aplankydavo kaskart, vykstant į chemoterapijos procedūrą – žinai, kad važiuoji ten, kur tau bus labai bloga. Sutikdavau kitus pacientus, sėdėdavome kartu ant fotelių ir laukdavome, kol mums lašindavo chemoterapiją. Kai kurie nuolat skųsdavosi, kad jiems atsibodo, kad nieko gero iš to nebus. Žinau, kad tai itin sunkus laikotarpis, bet nesupratau, kodėl kiti taip priešinasi. Stengdavausi galvoti, kad nors ir labai nesinori, nors ir labai nemalonu, tai yra procesas, padedantis man sveikti. Toks yra ligos gydymo kelias ir privalau jį iškentėti.

violeta-kruties-vezys

Kas tau padėjo priimti ligą ir jai nepasiduoti?

Stengiausi visur ieškoti įkvėpimo, nukreipti savo mintis kitur. Supratau, kad nieko nelaukusi turiu džiaugtis šia diena ir labiau save pamilti. Tais metais aplankiau visus teatro repertuaro spektaklius, kuriems anksčiau vis nerasdavau laiko. Įkvėpimo ir pastiprinimo ieškojau kasdieniuose dalykuose ir po truputį pirmąsias tamsias mintis ėmė keisti viltis ir tikėjimas.

Vilniaus Onkopsichologijos ir komunikacijos centre lankiau meno terapijos programą. Kartu su kitomis krūties vėžiu sergančiomis moterimis piešėme, dalijomės patirtimi, viena kitą palaikėme, kalbėjome su nuostabia psichologe Egle. Elgėmės tarsi seserys, kartu keliaujančios šiuo nelengvu keliu. Pamenu, beveik visos buvome tik ką po savo operacijų, o viena iš moterų jau skaičiavo paskutinį mėnesį iki 5 metų termino, kai krūties vėžys nebeatsinaujino. Supratome, kad pasveikti tikrai įmanoma ir kartu laukėme šios šviesios dienos.

Supratau, kad labai svarbu turėti su kuo pasikalbėti. Kai sutinki žmogų su panašia patirtimi, visuomet randi bendrą kalbą, jauti ryšį. Kad ir kaip artimieji tau stengiasi padėti, jiems sunku suvokti, su kokiais fiziologiniais ir psichologiniais iššūkiais tau tenka susidurti. O žmogus, išgyvenantis tą pačią ligą, tau tampa itin artimu.

Kai jaučiausi geriau, prisijungiau prie savanorių, lankančių onkologinėmis ligomis sergančius žmones. Žinojau, kad labai svarbu dalintis savo patirtimi ir suteikti galimybę išsikalbėti kitam. Būdavo, pastukseni į palatos duris, paklausi žmogaus, ar nereikia pagalbos. Galbūt jis atvykęs iš kito miesto, jo artimiesiems nėra galimybės kiekvieną akimirką būti šalia. Atneši vandens, o visų svarbiausia – leidi išsikalbėti. Nepasakoji savo ligos istorijos, tiesiog atsimeni, kaip pačiam buvo sunku ir iš patirties žinai, ką sergantysis nori išgirsti.

Kada pajautei, kad jau gali atsikvėpti su palengvėjimu?

Mintis, kad liga jau atsitraukė, aplanko ne taip greitai, kaip norėtųsi. Po spindulinės terapijos lieka didžiulės žaizdos, fizinis sunkumas atsitraukia maždaug po metų. Tarp sergančiųjų vyrauja posakis: „Kai pamiršti operacijos datą – jau esi sveikas.“

Supratau, kad onkologinė liga – krūties vėžys – kartu atsineša ir sunkų psichologinį susirgimą, kurio gydymas užtrunka dar ilgiau. Apie ligą galvoji nuolat, niekaip negali atsikratyti šių minčių. Tad pilnai išgyti man padėjo psichologinė pagalba – kai supranti, kad šis krantas nutolo, nustoji skaičiuoti metus. Tada jau gali ramiai atsikvėpti.

Kaip pasikeitei nuo tos dienos, kai išgirdai diagnozę, iki šiandienos, kai visi sunkumai jau praeityje?

Susirgusi, pajutau gyvenimo trapumą. Visada visur skubėjau, turėjau daugybę darbų, rūpesčių, planų. Nežinau, kas daugiau galėjo mane sustabdyti, jei ne liga. Supratau, kad niekur nenuskubėsiu, turiu išmokti džiaugtis šia diena.

Kai pajunti, kad aukštesnė jėga – Dievas, kosmosas, kaip ją bepavadinsi – kovoja už tavo gyvybę, supranti, kad ir pats turi save mylėti. Neslėpsiu, ligos pradžioje ramybės neduodantį „kodėl?“ galiausiai pakeitė „ačiū“. Buvau priversta sustoti, giliau ir ramiau pasižiūrėti į gyvenimą, artimuosius. Nuolat save grauždavau dėl to, ko nespėju, o dabar išmokau nuvyti visas iliuzijas, kad „vieną dieną būsiu laiminga“ – paprasčiausiai gyvenu taip, kad laiminga būčiau šiandien.

violeta-kruties-vezys

Jeigu interviu skaitytų moteris, sužinojusi, kad jai – krūties vėžys – ką nuoširdžiausiai patartum?

Pirmiausia reikėtų ieškoti dvasinės atspirties, dvasinio palaikymo. Kada ramybė širdyje, bet kokia audra ar liga nebaisi. Pradžia ir man buvo labai sunki, bet šiandien galiu pasakyti, jog viskas yra įmanoma ir įveikiama. Profesionalūs gydytojai, medicinos technologijos, vaistai – dabar turime viską, kad pasveiktume. O pačios turime pasitikėti ir tikėti, kalbėti apie užklupusią problemą ir prašyti pagalbos. Nebijokime pasirodyti silpnos – kartais reikia, kad stiprybę atrasti padėtų kiti.

Viskas bus gerai.

Daugiau įkvepiančių herojų istorijų

, , ,

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą