Leukemiją išgyvenusi Aistė: „Norėčiau, kad žmonės labiau vertintų paprastus dalykus“

30.03.2017 1 komentaras

Nuotr. J. Kunigiškytės

Prieš Kalėdas išgirdusi ūminės leukemijos (kitaip – kraujo vėžio) diagnozę ir gydytojų perspėjimą, kad gali nesulaukti net naujų metų, Aistė tuomet buvo vos 22–ejų. Po sudėtingo gydymo ir kaulų čiulpų transplantacijos Aistė sėkmingai grįžo į darbus komunikacijos ir renginių organizavimo srityje, šiuo metu dirba pacientų organizacijoje, laisvalaikiu mokosi siūti ir su vyru planuoja netrukus „pabėgti“ į šiltus kraštus trumpoms atostogoms.

Mergina galėtų daug pasakoti apie savo ligą, chemoterapijos poveikį ar gyvenimą ligoninėje, tačiau, kaip ir sirgdama, šiandien ji linkusi koncentruotis į teigiamas mintis ir judėti į priekį.

Tad su Aiste kalbamės ne apie tai, kaip sunku sirgti ir nežinoti, kokia bus kita diena, bet apie tai, kas padeda gyti, kaip atsilaikyti prieš ligą psichologiškai ir net įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, nepasiduodant ligai.

Po sunkios ligos dauguma žmonių iš pagrindų pakeičia savo gyvenimo būdą, nusiperka kelionę aplink pasaulį, persvarsto vertybes. Ką liga pakeitė tavo gyvenime?

Liga nepakeitė mano pamatinių vertybių – noro tobulėti kaip asmenybei ir profesinėje veikloje, sveikatos ir šeimos reikšmingumo, o kaip tik, padėjo tai vertinti dar labiau. Vis tik, į buitį, rutinines problemas ar kasdienius rūpesčius leido pažvelgti paprasčiau. Kiekvienas turim kasdienių rūpesčių, problemų ir jie išliks visą gyvenimą, bet kaip mes į jas žiūrėsime priklauso nuo mūsų pačių. Iš viso nemėgstu tokių dalykų vadinti problemomis, nes tada užsisuki savo pasaulyje, susireikšmini. Manau, jog daugelį dalykų galime išspręsti paprasčiau, jei labiau susitelktume į sprendimo paiešką, o ne pačią problemą.

Liga man suteikė galimybę gyventi šiandiena ir labiau mėgautis paprastais dalykais. Ilgą laiką praleidau ligoninėje, ištisus mėnesius negalėjau valgyti tokio maisto, kuris man patinka, dėl chemoterapijos poveikio buvau pradėjusi nebejausti skonio. Kitiems galbūt sunku suprasti, o man. šiandien gera vien atsibusti savo lovoje, valgyti maistą, kurį noriu.

Kartais pagaunu save einant į darbą ir galvojant, koks gražus oras, kokia nuostabi diena. Pradedu šypsotis, nes apima sunkiai nusakomas suvokimas – kiek daug šiandien aš turiu, ir dėkingumas už antrą galimybę gyventi. Norėčiau, kad ir kiti žmonės labiau vertintų tai, ką turi, be tokių išgyvenimų, kuriuos teko patirti man.

Linos Aidukes nuotr

Nuotr. L. Aidukės

Kas padėjo tau ištverti laiką ligoninėje, o vėliau atsigauti, sustiprėti fiziškai? Gal padėjo kokie maži įpročiai, rutina?

Didžiausia motyvacija man buvo išsikeltas tikslas išlaikyti sesijos egzaminus universitete (tuomet studijavau). Tai padėjo nukreipti mintis nuo ligos, nuo gydymo sukeltų šalutinių reiškinių, skausmo. Iš pradžių mokiausi ligoninėje, o vėliau jau namie, tačiau buvau labai nusilpusi, todėl užrašus skaičiau gulėdama lovoje. Susitelkimas į tikslą, procesą labai padeda.

Ligoninėje su šeima prisigalvodavome pramogų – kartu skaitydavom knygas, žurnalus, žiūrėdavome filmus, su mama mezgėme šalikus, su sese pirkome drabužius internetu, tėtis mokė žaisti šachmatais. Svarbu nuveikti ką nors malonaus, suteikti sau kuo daugiau teigiamų emocijų.

Žinoma, didžiausias palaikymas buvo mano šeima, kuri mane lankė kasdien, gamino man valgyti. Turėjome net neoficialų grafiką – vienu metu mane lankydavo tėtis, kitu – sesė ir pan.  Vien nuėjimas iki kavinės kartu praskaidrindavo nuotaiką.

Man padėjo ir tai, jog tuo metu, kai gydžiausi, mažai gilinausi į savo ligą ir šalutinį gydymo poveikį. Vėliau pasidomėjau daugiau, bet tuo metu sąmoningai stengiausi atsiriboti – kuo mažiau žinai, tuo mažiau blogų pasekmių prisigalvoji.

Kalbi apie teigiamų emocijų, minčių galią. Kaip dirbai su savimi?

Ypatingai ligos pradžioje motyvuodavau save ne žodžiais, o vaizdais. Įsivaizduodavau, kaip grįžtu namo, darau įprastus dalykus: gaminu, leidžiu laiką su draugais, nuvažiuoju prie jūros. Nukeldavau save mintimis į tą ateitį, dėl kurios dabar turiu ištverti kažką nemalonaus. Šeimos žodžiai, kad esu stipri ir turiu dar šiek tiek pakentėti, taip pat darė didelę įtaką.

Kokias pamokas apie sveikatą norėsi įdiegti savo vaikams arba ko jau šiandien mokai aplinkinius?

Stengiuosi žmonėms priminti, kad mes patys turime rūpintis savo sveikata, niekas kitas to už mus nepadarys. Mano atveju ligą buvo sunku pastebėti. Jei ne šeimos gydytoja, nežinau, ar šiandien būčiau gyva. Bet yra daug susirgimų, kuriuos galima aptikti anksti.

Pastebiu, kad žmonės vengia eiti pas gydytoją, darytis tyrimus. Turime fiksuoti signalus, kuriuos siunčia kūnas, ir savimi rūpintis.

Kokie šiandien yra tavo didžiausi malonumai? Kada jautiesi labiausiai gyva?

Smulkmenos: savaitgalį atsikelti ir neskubant pasidaryti pusryčius, išgerti kavos, išeiti pasivaikščioti, apkabinti savo vyrą, visą dieną žiūrėti filmus. Lėtas gyvenimas dabar madingas, bet tai iš tikro tai suteikia daugiausiai džiaugsmo. Sunku apibūdinti mano suvokimą, tačiau man teikia džiaugsmą visi tie paprasti dalykai, kurių ilgą laiką negalėjau daryti. Kelionės, pomėgiai, nauji įspūdžiai, žinoma, jie suteikia laimės, bet aš labiausiai jaučiu, kad gyvenu, kai galiu tiesiog būti – savo kasdienybėje, savimi ir su savo mėgstamais ritualais. Užtenka tik trumpam grįžti mintimis atgal, į laiką, kai sirgau, suvokti, jog galėjau viso to neturėti ir tuomet tie patys paprasčiausi kasdieniai dalykai gyvenimui suteikia pilnatvę. Apibendrinus – galimybė gyventi ir džiaugtis akimirka ir yra didžiausias malonumas.

Jei būtų galima gražinti laiką atgal, ar norėtumei niekada nebūti susirgusi, ar tai yra tavo gyvenimo patirtis, be kurios jau nebeįsivaizduoji savęs?

Labai sunku atsakyti. Negaliu vertinti savo gyvenimo kitaip, nei vertinu dabar, jau turėdama ligos patirtį. Nors ir skubame, nors ir nevertiname to, ką turime, nors ir nuolatos dejuojame dėl blogo oro, niekada nelinkėčiau kitam patirti to, ką patyriau aš, kad suprastų, kiek daug iš tiesų turi būtent šiandien. Tai buvo stresas ne tik man, bet ir visai mano šeimai, mane mylintiems žmonėms.

Ne kartą esu girdėjusi žmones sakant, kad aš esu herojė, jog esu drąsi, tiek daug ištvėrusi. Tačiau aš savęs niekada tokia nelaikiau. Tikrieji herojai šioje istorijoje yra mano gydytojai, mano artimieji ir kaulų čiulpų donoras, kuris suteikė man galimybę pasveikti.

, , ,

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

    Paulius balandžio 3 d.

    Tu esi Šauni !

Palik savo komentarą