Netipine anoreksija sergantis Emilis: „Turiu įprasti prie kintančio kūno vaizdo“

29.09.2017 1 komentaras

Emilio liga, kaip jis spėja, prasidėjo prieš kone dešimtmetį. Praleisdamas pusryčius, vakarienę, kartais – nevalgydamas ir beveik visą dieną, Emilis nemanė, kad tai – žalinga gyvensena, o savo liesumą „teisino“ genais, paveldimumu. Pakeisti požiūrį jį paskatino viena atkakli kolegė, paraginusi pasitikrinti bent jau kūno masės indeksą (KMI). Nuo šio skaičiaus ir prasidėjo Emilio sveikimo istorija.

Emili, kuo netipinė nervinė anoreksija skirais nuo įprastos anoreksijos formos?

Paprastai kalbant, tipinė anoreksija turi savo simptomus, savybes, ir, jei liga neatitinka visų ar daugelio iš jų, tada ji vadinama netipine. Pirmasis anoreksijos simptomas – kūno masės indeksas (KMI) yra žemesnis nei 18,5. Nustačius jį, tiriama toliau: gilinamasi, ar žmogus vengia kalorijų, maisto, kodėl taip elgiasi?

Tipinė anoreksija dažnai prasideda dėl turimų išvaizdos kompleksų ar noro kontroliuoti savo gyvenimą. Nepavykus sustyguoti kasdienybės, imamasi svorio. Čia viskas lengviau – nevalgai, kilogramai krenta ir tu „laimi“. Neretai tokį svorio metimą lydį pavojingi pažadai sau „na, dar 5 kilogramai ir viskas.“

Mano atvejis kitoks. Nuo gydymosi pradžios praėjus pusmečiui, aš vis dar tiksliai negaliu įvardinti, kodėl sergu ir su kuo būtent kovoju. Kalorijų sąmoningai nevengiu, maistas man skanus, svorio priaugti taip pat nebijau. Problema slypi tame, kad dažnai tiesiog nejaučiu alkio – galiu ir beveik visą dieną nevalgyti. Pastebiu, kad tai siejasi su labai geromis arba labai blogomis emocijomis: tada dingsta apetitas, kartais net pykina. Visgi dar sunku užčiuopti tikrąją apetito nebuvimo priežastį.

Tinklaraštyje rašei, jog anksčiau tiek save, tiek aplinkinius įtikinėjai, kad tavo liesumą lemia genai ir jautiesi gerai. Koks buvo lūžis, privertęs susimąstyti, jog turi valgymo sutrikimų?

Buvau įpratęs gyventi jaučiant diskomfortą: pavalgius skaudėjo pilvą ir skrandį, kankino nemiga, nuolat trūko energijos – tik pabusdavau ir jau jausdavausi pavargęs. Tad iš karto nesusivedė galai, kad prasta savijauta susijusi su tuo, jog labai mažai valgau. Pusryčių nevalgiau, nes „yra žmonių, kurie nevalgo, ir aš vienas tokių“; per pietus suvalgyti pusę kepsnio ar indelį salotų buvo ok; vakarienei – bandelė, jogurtas arba vėl – nieko, nes „aš negaminu valgyti“.

Taip gyvenau ne vienerius metus, kol kartą naujame darbe, visiems aplink juokaujant, koks aš liesas, viena kolegė pasakė: „Emili tu žiauriai kūdas ir tikrai turi sveikatos problemų.“ Aš dar nusistebėjau, kokios čia problemos, o ji pasakė: „Valgymo sutrikimai.“ Bandžiau ginčytis, kad esu sveikas, bet kolegė nepasidavė tikindama, kad mano KMI – per mažas. Pasitikrinau – jis tuo metu tesiekė 15,7. Šis pokalbis ir buvo lūžis, paskatinęs kreiptis į gydytojus.

emilis 1Kaip prasidėjo tavo gydymasis?

Pirmiausia, kreipiausi į šeimos gydytoją. Tada mano ūgis siekė 1,90 m, o svoris – 57 kg. Gydytoja paskyrė skydliaukės tyrimus, kurių rezultatai nieko blogo neparodė. Visgi užsispyriau išsiaiškinti, kas man yra, tad gavau siuntimus pas dietologę ir į Valgymo sutrikimų centrą.

Pirmiausia nuėjau pas dietologę. Čia su specialiu aparatu bandyta patikrinti mano raumenų masę, riebalų kiekį, bet… aparatas manęs nepamatavo, nes kūne neturėjau nė 3 proc. riebalų. Dietologė sudarė 14 puslapių (šypsosi) mitybos planą ir patarė nedelsiant kreiptis į Valgymo sutrikimų centrą.

Tą ir padariau. Konsultacija praėjo sklandžiai, nejaučiau jokio streso, už ką esu dėkingas gydytojai. Ji, apžvelgdama mano tyrimus, pasakojo, kaip valgau, kokį maistą renkuosi – tarsi būtume seni pažįstami. Paklausęs, kas man visgi yra, išgirdau: „Nervinė anoreksija – ir reikėtų gultis į Valgymo sutrikimų centro stacionarą.“

Iš pradžių atsisakiau, atrodė, kad neturiu tam laiko. Su gydytoja radome kompromisą: sutarėme, kad vaikščiosiu į dienos stacionarą (2–3 kartus per savaitę), dalyvausiu grupiniuose užsiėmimuose, valgysiu tai, ką duos gydytojai (šypsosi). Tai tęsėsi 5 savaites. Tiesa, užsiėmimuose kartojau, kad esu sveikas, kad suprantu, jog kiti čia – sergantys – bet tikrai ne aš. Kiti pacientai šypsojosi ir sakė: „Savas. Kada gulsiesi?“.

6 savaites praleidai Valgymo sutrikimų centre. Papasakok apie šį laikotarpį.

Į šį centrą atsiguliau po intensyvių gydytojų raginimų. Pirmas dvi savaites gydžiausi tik skyriuje, negalėjau niekur išeiti ir praleisti nė vieno valgymo, vėliau jau trumpam grįždavau namo ir pavalgydavau su draugais ar šeima.

Visi pacientai (vienu metu skyriuje jų būna ne daugiau nei dešimt) jautėmės tarsi maža šeima – vienas kitą palaikėme ir padėjome šioje kovoje su liga. Kartu sėsdavome prie stalo ir valgydavome – turėjome palikti tuščias lėkštes. Slaugytojos padėdavo stebėdamos, ar nesukčiaujame, ar neslepiame maisto. Tarp valgymų vykdavo grupiniai užsiėmimai, specialios literatūros skaitymas, darbas su savimi. Tiesa, nors ir galėjome išeiti pasivaikščioti, tačiau aš pats labai mažai judėjau, nes norėjau priaugti kuo daugiau svorio (šypsosi).

Per šešias savaites buvo ir momentų, kai jaučiausi labai gerai, ir emocinių lūžių. Kiekvieną dieną, padedant gydytojams, slaugytojoms, aš sveikau ir pratinausi prie kintančio kūno vaizdo. Kartu su kitais pacientais juokavome, kad maistas yra mūsų vaistas – ir turime valgyti. Tiesa, tai tikrai ne visada būdavo lengva.

Iš tiesų, po mėnesio gydymosi valgymas buvo patapęs kone kančia. Tai, kas sveikam žmogui būtų normali, soti mityba, man atrodė per daug. Padedant gydytojams, pavyko šį požiūri pakeisti, įprasti prie normalios mitybos, maisto kiekių. Visgi iš ligoninės išėjau dar nepasiekęs normalaus KMI, bet jau su gera pradžia.

Kokia tavo mityba buvo anksčiau, o kokia yra dabar, pradėjus sveikti?

Anksčiau mano mityba buvo visiškas chaosas: galėjau tiesiog užkandžiauti kelis kartus per dieną. Porcijas rinkausi mažas, tiksliau – per mažas, dažnai dienos racione būdavo labai daug kavos ir vos keli užkandžiai.

Neslėpsiu, ir dabar mano mityba nėra tokia, kokia turėtų būti. Svarbu, kad po gydymo stacionare laikytumeisi mitybos plano, antraip vėl gali grįžti į ligos pradžią. Privalai pusryčiauti, privalai valgyti visą sriubos lėkštę – ne pusę, kaip aš dažnai čytinu – privalai užkandžiauti.

Viso per dieną turėčiau valgyti 4–5 kartus. Visgi prisipažįstu, kad dar neišmokau normaliai pusryčiauti: džiaugiuosi, jei įveikiu košės porciją ar kelis sumuštinius. Aišku, lyginant su laikotarpiu, kai visu dienos maistu dažnai būdavo tik kava su užkandžiais, dabartinė mityba atrodo jau visai neblogai. Labai svarbu nepamesti kontrolės ir stengtis valgyti taip, kaip nurodė gydytojai. Šiuo metu, deja, jie manęs nepagirtų (šypsosi).

Būna akimirkų, kai pavargsti ir nori viską mesti? Jei taip, kas padeda negrįžti atgal?

Taip, ši liga – tai duobės ir pakilimai. Gali užsimiršti, apgaudinėti save, kad „na kas čia baisaus nepavalgyti vakarienės.“ Taip, sveikam žmogui nieko nenutiks kartą kitą nepavalgius, bet jei sergi anoreksija – situacija kitokia. Kiekvienas toks praleidimas – tai kritimas į ligą. Nevalgei pietų, nevalgei vakarienės, žiūrėk, jau dieną dvi nevalgai nieko.

Turi save įtikinti, kad maistas – tai vaistas, galintis tave išgelbėti. Tada, kai nėra jėgų keltis iš lovos ar sunku prisiversti valgyti – primenu sau, kiek daug jau pasiekiau. Kas bus, jei nevalgysiu? Mirsiu? Ne, nes organizmas jau šiek kiek atsigavęs. Tiesiog numesiu taip sunkiai priaugtą svorį ir grįšiu į pradžią. Nenoriu vėl eiti šio sunkaus kelio. Žinoma, galvoju ir apie artimuosius, kurie padarytų viską, kad tik pasveikčiau. Jų palaikymas taip pat skatina nesustoti, nepasiduoti.

emilis 3Pašiepti žmogų dėl per didelio svorio – tabu, o dėl per mažo – vis dar ne. Teko pačiam susidurti su šia nuostata?

Deja, teko. Kone kiekvieną dieną sulaukdavau komentarų, susijusių su mano kūnu, liesumu ir kt., skatinimo valgyti daugiau, padejavimų, kad man mielai atiduotų pusę savo svorio. Žmogui, sergančiam tipine anoreksija, tokie komentarai gali atrodyti kaip komplimentai. Jie pavojingai skatina sergantįjį toliau mesti svorį.

Man vėlgi buvo kitaip. Aš užsidėjau ironijos kaukę, juokiausi pats iš savęs, sakydavau, kad, pasisukęs šonu, tampu nematomas, kad esu vienintelis pasaulyje toks aukštas ir kūdas žmogus. Visgi, pamačius savo atspindį veidrodyje, nuotraukose, taip linksma nebebūdavo: atrodžiau sau šlykščiai per liesas. Deja, bet tik sužinojęs, kad sergu, nustojau iš savęs šaipytis. Ligos neslėpiau ir nuo aplinkinių, tad nutilo visų juokeliai.

Kas paskatino tave viešai kalbėti apie savo ligą?

Iš tiesų, ieškant informacijos apie vyrus, sergančius anoreksija, radau tik vieną kitą atvejį, o Lietuvoje – apvalų nulį. Matau tuos žmones gatvėje, bet jie viešai nekalba – ko gero, gėdijasi ir kažko bijo.

Aš ryžausi prabilti ir juos padrąsinti, paskatinti sveikti. Parašiau pirmą tinklaraščio įrašą, pavalgiau vakarienę ir ruošiausi jį publikuoti. Nežinau kodėl, bet man pasidarė nemalonu, nejauku dėl to, kad ketinu viską atskleisti viešai. Gal taip pat gėdijausi savo ligos?

Visgi kitą dieną įrašą paviešinau. Dauguma reakcijų buvo teigiamos, palaikančios, taip pat sulaukiau klausimų iš žmonių, įtariančių, kad serga anoreksija. Be to, pačiam tapo laisviau, nes mano liga nebebuvo paslaptimi, galėjau neišsisukinėti dėl liesumo, prastos nuotaikos ir kt.

Aišku, pradėjęs atvirai kalbėti, susidūriau ir su tokiais pasakymais, kaip „a, tai tau anoreksija, tai nori būti gražus, nori būti modeliu.“ Neva tai anoreksija serga tik modeliai ar merginos, labai išgyvenančios dėl svorio. Atsiranda dar ir pamokančių, kad turiu pavalgyti: tiesiog sėsti, valgyti, ir pasveiksiu. Taip, viskas tik taip paprasta ir yra (šypsosi).

Kaip savo istoriją aprašysi po trisdešimties metų?

Yra du scenarijai. Vieno iš jų neįgarsinsiu, nes nė nenoriu prisileisti minčių, kad taip bus.

Antras – tas šviesusis. Svajoju, kad mano gyvenimas pasikeis labai stipriai. Noriu propaguoti sveiką gyvenseną, sportuoti, taip pat – išmokti gaminti ir kurią dieną paruošti pietus draugams, šeimai bei pakviesti juos pavalgyti kartu. Tikiuosi, jog sutvirtėsiu, nebūsiu šakaliukas ir normaliai valgysiu. Matau save tokį, tiesa, dar tik per miglą: tai mano tikslai, svajonės, kuriuos lengva papasakoti, bet sunku įgyvendinti. Visgi yra sėkmės istorijų, gal tokia bus ir manoji (šypsosi).

Patiko įrašas? Daugiau herojiškų istorijų rasi šiame puslapyje.

, , , , ,

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą