Rasa: „Panikos priepuolis – tai jausmas tarsi mirtum“

26.10.2018 Komentarų nėra

Didelis nerimas, baimė būti tarp žmonių, silpnumas – tai vieni požymių, rodantys, kad patiriate panikos ataką. Rasa Dautartaitė savąją patyrė prieš dvejus metus ir vis dar sveiksta, tačiau ji nepasiduoda – sukūrė parodą „Nerimo moterys“. Parodos tikslas ne tik suvienyti moteris ir jas padrąsinti, bet ir supažindinti visuomenę su sparčiai plintančiu psichologiniu negalavimu. Šiuo metu paroda keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir svečias šalis.

Rasa, kada susidūrėte su pirmuoju panikos priepuoliu?

Su pirmu panikos priepuoliu susidūriau prieš daugiau nei 2 metus. Tuo metu labai išsigandau, negalėjau suvokti, kas vyksta su mano kūnu, kiek tai truks, kada pasibaigs. Prisimenu tiek, kad sėdžiu kieme ant žemės, negaliu pakilti, o širdis plaka taip greitai, kad atrodo, jog ji tuoj sustos. Labiausiai ir gąsdino ta nežinomybė, kai niekada nesi to patyręs, nesupranti, kas vyksta ir ką dabar daryti. Patyrusi dar kelias panikos atakas jau galėjau suvokti, kas darosi su mano kūnu, kokie artėjančių panikos atakų požymiai. Visada norėdama, kad panikos priepuolių nepatyrę žmonės suprastų, kaip jaučiasi asmuo, patiriantis tokią ataką, sakau, kad tai jausmas tarsi mirtum.

Kada supratote, kad tai – liga ir jums reikalinga specialistų pagalba?

29214703_10215765798126336_9131265310961670429_n (1)

Metus laiko bandžiau gydytis pati – gėriau įvairius vitaminus (kalį, magnį, vitaminą D), bandžiau įvairias technikas, padedančias nusiraminti, kai tai nepadėjo, lankiausi pas visus įmanomus specialistus. Kai pirmą kartą kreipiausi į gydytojus, pradžioje man buvo nustatytas išsekimas ir kalio nepasisavinimas. Du kartus važiavau į ligoninės priimamąjį, kur gydytojai nieko negalėjo pasakyti, vėliau sekė pokalbis su šeimos gydytoja ir įvairūs tyrimai, kurie nieko nerodė, tad viskas kaip ir buvo gerai, tačiau gyvenimas sparčiai blogėjo. Tuomet pasiryžau kreiptis į psichoterapeutus su kurių pagalba ir sužinojau apie šią ligą.

Kas vykdavo su jūsų kūnu, kai prasidėdavo panikos priepuolis?

Apimdavo didelis nerimas, silpnumas, pagreitėdavo širdies plakimas, šalčio bangas keisdavo  karščio bangos, neapleisdavo pykinimo jausmas, pilvo sukimas, drebulys.

Kaip tai paveikė jūsų gyvenimą, santykius su artimaisiais?

Daug ko teko atsisakyti: negalėjau būti vietose, kur daug žmonių, į parduotuvę eidavau retais atvejais, nustojau keliauti. Turėjau susikūrusi ilgą sąrašą, kuris padėdavo gyventi ramiau, o su mano susikurtomis taisyklėmis turėjo gyventi ir artimi žmonės. Ši liga lyg filtras, nes tuo metu labiausiai saugai save, nes nenori dar sykį patirti baimės bangų, kurias seka panikos ataka. Tuo metu nebelieka dalykų, kuriuos REIKIA padaryti ar žmonių, su kuriais REIKIA susitikti.

Kas labiausiai padėjo šiuo periodu?

Turėjau susikūrusi savo taisykles: vaikščioti 3 kilometrų spinduliu namai-darbas, vengti vietų, kuriose daugiau žmonių, stengiausi nekelti sau streso, abejonių dėl saugumo, taip pat turėjau stipriai kontroliuoti savo gyvenimą. Vėliau į pagalbą pasitelkiau psichoterapeutą ir raminamuosius.

DSC_3256

Kaip sveikote, ką darėte, kad išvengtumėte panikos atakų?

Psichoterapija, raminamieji, žinios apie pojūčius ir ligą, leido pažinti save ir savo organizmą, į viską reaguoti ramiau ir taip valdyti savo emocijas. Kuomet sergi, labai svarbu ieškoti informacijos, pažinti save ir savo kūną, nes būtent nežinojimas ir kelia didžiausią stresą. Taip pat, labai svarbu parama ir supratimas, tad to beieškant gimė  paroda „Nerimo moterys“.

Ar dabar jau viskas praeityje?

Ne. Ir nelabai tikiu, jog taip bus. Viskas gerėja, tačiau kiti dalykai transformuojasi. Kuomet prarandi pasitikėjimą savimi ir savo kūnu, negali išgėrusi kelias tabletes sakyti, kad gyvenimas vėl gražus ir viskas bus, kaip buvo. Vis dar nesijaučiu šimtu procentu saugi, tad nuolatos turiu dirbti su savimi. Manau tam, kad liga pasitrauktų prireiks daug laiko, juk ne per vieną dieną liga ateina, ne per vieną dieną ji ir išeis.

Ką patartumėte daryti kitiems, kurie patiria panikos priepuolius?

Panikos atakas ar panikos sutrikimus išgyvenančių moterų bei vyrų aplink mus yra kur kas daugiau nei įsivaizduojame. Tik nedidelė dalis jų bando ieškoti pagalbos ir sveiksta, kai tuo tarpu kiti užsidaro ir šiuos išgyvenimus laiko savyje. Didžiausios pagalbos ir supratimo sulaukiau, kai kreipiausi į psichoterapeutus. Visos kitos priemonės: raminamieji, antidepresantai, kognityvinė elgesio terapija, gali būti rekomenduojami tik įvertinus bendrą sveikatos būklę ir tik šių specialistų.  Esu išklausiusi skirtingas nerimo ligos istorijas ir gydymosi būdus. Nėra vienos taisyklės, nes kas padėjo vienam, kitam gali nepadėti, svarbu neužsidaryti ir gydymą suderinti su psichoterapeutais.

Papasakokite, kaip kilo mintis įamžinti nerimo priepuolių kankinamas moteris? Kas labiausiai įstrigo bendraujant su jomis?

Kai pradėjau ieškoti informacijos apie ligą, radau vienintelį forumą su daugybę puslapių, kur moterys pasakoja savo istorijas ir dalijasi potyriais, klausimais, patarimais. Būtent tai ir norėjau „ištraukti“ į dienos šviesą. Kuriant parodą, labiausiai įsiminė tai, kad kai viena moteris pasakodavo savo istoriją ar patirtį, kitos linksėdavo galvą ir sakydavo: „taip, taip ir man taip buvo / žinau, ką tai reiškia“, iki tol nė viena nežinojo, ką reiškia toks tarpusavio supratimas, palaikymas, tad mums visoms tai buvo tarsi paskata atsiverti.

rasa small

Jūsų sukurta paroda „Nerimo moterys“, ar tai tęstinis projektas?

Pradžioje, kuomet sukūriau parodą, negalvojau, kad tai bus tęstinis projektas, tačiau „Nerimo moterys“ tapo Figų projekto startu. Pati ir toliau tęsiu įkvepiančių moterų su socialinėmis temomis fotografiją, o paroda „Nerimo moterys“ šiais metais vis kažkur svečiuojasi ir pasakoja apie save, nes parodos pagrindinis tikslas ir yra paskatinti moteris ieškoti pagalbos ir įkvėpti viena kitą savo rodomu pavyzdžiu.

 

 

 

 

 

Ačiū už pokalbį.

 

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą