Perbėgęs Aliaską per 46 dienas

08.01.2020 Komentarų nėra

25-erių Danielius Narauskas – neeilinės drąsos žmogus – sako, jog nepaprastų žygių imtis jį masina mintis, kad kažkas atrodo baisu ar neįveikiama. 2016-aisiais jis, nors ir susilaužęs ranką ir beveik be pinigų, riedlente pervažiavo Ameriką, o 2019 metų pavasarį vienas perbėgo Aliaską – per 46 dienas jis įveikė 1500 km! Pabandykime suprasti, kaip jis iki tokių iššūkių priėjo ir ką tai jam suteikė.

Danieliau, pirmiausia apie išsižioti priverčiantį Jūsų bėgimą Aliaskoje – po jo praėjo du mėnesiai, turbūt mintys, įspūdžiai šiek tiek susigulėjo. Ką atradote savyje naujo?

8Atradau vidinę pilnatvę ir supratimą, kad neįmanoma būti visiškai vienam. Būdamas Šiaurėje neturėjau su kuo šnekėtis, tai šnekėjausi su kamera. Taip diskutavau su savimi apie vienišumą. Apsidairiau aplinkui: paukščiai, gyvūnai, gamta ir aš – jos dalis. Tad pagalvojau, kad neįmanoma būti tikrai vienišam. Dabar man būti vienam atrodo gerai ir tikrai neliūdna, tuomet pabūnu su savo mintimis. Galiu būti vienas nors ir mėnesį.

Taip pat ši kelionė mano gyvenimui davė konkretumo, išmokau geriau spręsti problemas. Jei anksčiau atidėliodavau jų sprendimą, dabar norisi iškart viską išspręsti. Šiaurėje visada turi būti budrus, negali atsipalaiduoti, nes ten yra pavojingų gyvūnų. Šis nuolatinis pasiruošimas ir suteikia konkretumo. Taip pat išmokau geriau susiplanuoti, pvz., kokio maisto pasiimti į tokią kelionę, nes ten, Aliaskoje, per 300 kilometrų nėra nė vienos parduotuvės.

5Kai kurie žmonės, norėdami keliauti vieni ir apmąstyti gyvenimą, renkasi piligriminius kelius. Ką apie tai manote?

Tokiame kelyje, kaip Santjago de Kompostela Ispanijoje, tu nebūsi vienas… Jei žmogus panašių dalykų nėra daręs, tai jam bus į naudą, bet dažniausiai tai nebūna gyvenimą keičianti patirtis – tuo keliu eina daug žmonių, yra kur miegoti ir pan. Nesakau, kad tai blogai, bet man, panašu, reikėjo ko kito.

Bet ne kiekvienas turėtų tiek drąsos, kiek Jūs!

Aš irgi neturėjau, tiesiog užsimerkiau ir dariau. (Juokiasi)

Ar Jūs nebijote mirti?

Prieš tai bijojau, dabar nežinau, turbūt ne. Manau, kad absurdiška to bijoti. Juk taip gera gyventi, kam apsikrauti mintimis apie mirtį. Turbūt aš nebematau mirties kaip pabaigos, be jos nebūtų pradžios – tai natūralu.

Jūs rašėte dienoraštį ir nusprendėte jo pagrindu leisti knygą. Kodėl ir kas joje bus?

4Kiek galėjau, tiek viską užsirašinėjau. Dažniausiai atsisėsdavau kur nors kalnuose sniege ir rašydavau ranka – taip smagiau. Knygoje „Bėgimas per Aliaską: Kaip tikėti savimi?“ bus viskas – nuo kelionės planavimo iki pat sugrįžimo namo.

Dar prieš šį sumanymą turėjau save gana smarkiai keisti, kad tokia kelionė būtų įmanoma apskritai. Prieš ir per šią kelionę buvo daug iššūkių-lūžių. Pirmasis – priimti apskritai tokią idėją, jog ji adekvati ir galima ją paskelbti žmonėms (kad galėčiau rinkti lėšas kelionei). Antrasis, kai atsidūriau Aliaskoje – pagalvojau: „Tai bent, praėjo vos keli mėnesiai nuo projekto paskelbimo ir aš jau čia.“ Trečiasis lūžis įvyko, kai pradėjau bėgti. Ketvirtasis pabaigus bėgimą, o paskutinis, kai grįžau namo. Tai buvo tikrai emociškai stiprūs įvykiai. Knygoje bus ir faktų, ir pamąstymų. Ji bus tinkama tiems, kurie mėgsta keliauti ir nori augti kaip asmenybės.

Kiek matau socialiniuose tinkluose, Jums artimos Rytų praktikos. Kada, kaip ir kodėl tai atėjo į Jūsų gyvenimą?

Atrodo, kad pats neieškojau, tai pasibeldė į mano duris. (Juokiasi) Kai man buvo 20 metų, jaučiausi labai išsibarstęs, nežinojau, ko noriu, negalėdavau užbaigti darbų. Studijavau grafinį dizainą, mane tai traukė, bet nesijaučiau tikrai geras, tik vidutinis, ir nejutau aistros stengtis labiau. Taigi nusprendžiau padaryti tokį dalyką – norėdamas įsigilinti į save, per laisvą studijų savaitę būsiu namie užsirišęs akis raiščiu. Taip, būdamas visiškoje tamsoje, praleidau penkias dienas. Netrukus per pažįstamus sužinojau, kad jogai organizuoja panašias praktikas, ir buvau pakviestas prisijungti. Taip natūraliai ir pradėjau domėtis joga bei meditacijomis.

9Ką veikėte tuo metu, kai buvote namie užrištomis akimis?

Nieko, sėdėjau vienoje vietoje. Turėjau maisto, vandens, bet po dviejų dienų nustojau valgyti – supratau, kad kai nežiūri, tai nelabai ir yra to didelio alkio jausmo. Be to, kai beveik nejudi, tai ir maisto poreikis sumažėja. Po trijų dienų buvo tokia būsena, kai nesupratau, ar aš miegu, ar ne. Užmiegi – tamsu, atsikeli – tamsu, nesupranti, tu sapne ar šioje realybėje.

Kokios mintys aplankė ir kas nutiko po to?

Minčių buvo labai daug, bet geriausia, kai paskui atrodo, kad esi naujai gimęs, tik su dabartiniu intelektu. Atrodo, kad saulę, žmones matai pirmą kartą – dėmesys labai aštrus. Pasidarė labai paprasta susikoncentruoti – atsiranda problema, susikoncentruoji ir išsprendi. Toks geras laimės jausmas truko visą mėnesį, jokios blogos nuotaikos, tik džiaugsmas dėl paties egzistavimo.

6Kiek dabar užsiimate Rytų praktikomis?

Tai tapo mano hobiu. Kaip vieniems krepšinis ar futbolas, man joga ir meditacijos.

O kaip pasisuko profesinis kelias?

Grafinio dizaino studijas mečiau. Tikrai patarčiau jauniems žmonėms po mokyklos baigimo gerai pagalvoti, ką jie nori studijuoti, ir studijų prašyme nerašyti krūvos dalykų, o tik būtent tai, ko nori. Jei nėra tikri, pasidaryti laisvus metus. Aš pradėjau gilintis į rinkodarą, komunikaciją socialiniuose tinkluose. Dabar dirbu ir prie savo knygos.

3Papasakokite, kas yra šalčio praktikos ir Wimo Hofo metodas, padėjęs Jums įveikti bėgimą Aliaskoje? Kaip tai atradote ir kiek praktikavote?

Atradau 2017 m. gruodžio 31 d. Klausiausi „TEDx“ paskaitos, kuri vadinosi „Būdas kaip niekados nebesirgti“. Kalbėjo tas pats Wimas Hofas. Pagalvojau: oho, kaip skambiai pavadinta, tas žmogus tikrai turėtų žinoti, apie ką kalba, arba jis visiškas apsišaukėlis. Paklausiau ir užkabino, taip nusprendžiau išbandyti. Tai specialūs kvėpavimo pratimai, kai ilgą laiką greitai įkvepiama ir iškvepiama, tuomet sulaikomas kvėpavimas, taip sukeliant vidinę ugnį. Paskui atliekami tempimo pratimai ir einama po šaltu dušu ar į eketę. Tai labai padidina koncentraciją. Po tų praktikų visos spalvos atrodo ryškesnės, jautiesi labiau motyvuotas, sušilęs iš vidaus. Šį metodą praktikavau metus.

Ar Jums patiktų mokyti kitus? Juk tiek atrandate.

Nežinau… Anksčiau dalindavau mintimis, patarimais su visais, net jei neklausdavo, dabar supratau, kad reikia dalintis nebent kai klausia, ir tai ne visada – žmogus tikrai turi norėti patarimo.

2Kiek Jums svarbus keliavimas apskritai?

Man kelionės yra kaip universitetas – sunkiau, bet tikrai išmoksti daug pamokų. 2016-aisiais riedlente keliavau nuo San Fransisko iki Niujorko – kirtau 16 JAV valstijų, esu tranzavęs per Baltijos, Skandinavijos šalis, nuo Ispanijos iki Vokietijos. Nesu buvęs Azijoje – labai traukia.

Kas Jus įkvepia gyvenime?

Iš tiesų, labai daug kas. Pavyzdžiui, bėgimas, kai smegenys gauna deguonies ir tuomet būna labai gera. Mano didis įkvėpėjas yra Steve’as Jobsas – iš verslo ir meninės pusės, kurias labai gerai sujungė. Muzika, kurią ateityje norėčiau padaryti savo pagrindine veikla.

Ar turite naujų sumanymų iššūkiams? Gal kas naujo bręsta galvoje?

Kol kas ne. Bet aš ir galvoju, koks iš tiesų esu – ar sėslus, ar iššūkių žmogus. Bet nesinori būti vien tuo ar kitu. Juk esu sociumo dalis, Lietuvos, pasaulio pilietis. Dar mąstau, koks noriu būti, kodėl tų iššūkių ėmiausi.

Straipsnis publikuotas 2019/2020 metų rudens-žiemos „Laikas sau“ numeryje.

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą