Po 700 kilometrų pėsčiomis – receptas, kaip gyventi paprasčiau

06.02.2019 Komentarų nėra

Praėjusiais metais garsųjį Šv. Jokūbo kelią (Camino de Santiago) Ispanijoje įveikė daugiau kaip 300 tūkst. piligrimų. Vienus drąsuolius į priekį stumia religinės priežastys, kitus – savęs paieškos. Austėja Usavičiūtė per 25 dienas įveiktus beveik 700 kilometrų vadina tiesiog avantiūra. „Čakros neatsivėrė, bet pokyčių tikrai įvyko. Tampi mažiau materialistas – supranti, kad gyvenime tiek daug daiktų tau tikrai nereikia, kad neturi didelių problemų. Grįžti bent šiek tiek geresnis negu iškeliavai“, – sako mergina.

Visi keliai veda į…

Metraščiuose Šv. Jokūbo kelias paminėtas dar XI a. Santjago de Kompostelos miestas, kurio katedroje, kaip tikima, palaidoti šv. Jokūbo palaikai, XII a. pab. paskelbtas šventuoju, o 1993 m. Šv. Jokūbo kelias įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kaip skelbia statistika (ją kaupti nesunku, mat kiekvienas keliautojas turi specialų „pasą“, o įveikus bent 100 paskutinių kilometrų išduodamas ir tai žymintis pažymėjimas), Šv. Jokūbo kelyje savo pėdsakus palieka apylygiai vyrų ir moterų. Absoliuti dauguma šimtus kilometrų įveikia pėsčiomis, nors nemažai piligrimų šį kelią yra numynę dviračiu, joję arkliu ar net važiavę neįgaliojo vežimėliu.

Šv. Jokūbo kelias nėra griežtai apibrėžtas, tačiau visi maršrutai baigiasi tame pačiame taške – Santjago de Kompostelos katedroje. A. Usavičiūtė su drauge pasirinko iššūkių kupiną šiaurinį maršrutą, vingiuojantį Kantabrijos jūros pakrante. Tad apie viską – nuo pradžių.

Nepabūgo sudėtingesnio maršruto

„Baigiau universitetą, norėjosi nuotykių. Buvo paskutinis grupės vakarėlis ir važiuodama į jį pradėjau mąstyti, kad galbūt reikėtų nueiti Šv. Jokūbo kelią. Buvo tekę apie jį šiek tiek girdėti iš tėčio. Vakarėlyje šia mintimi pasidalinau su grupioke, o ji ir sako: „Geras, aš važiuodama irgi tą patį mąsčiau“. Sukirtome rankomis ir nusprendėme eiti“, – pasakojimą apie daugelio gyvenimo kelione vadinamą iššūkį pradeda mergina. Buvo pavasaris. Draugės nusprendė, kad geriausia išvykti būtų jau rudenį. Vis dėlto taip greitai susiruošti tokiai kelionei nėra lengva.

Camino de Santiago„Dviese sunkiau planuoti, suderinti abiem tinkamą laiką, o kur dar finansinės detalės. Tą rudenį išvažiuoti nepavyko, buvo daug darbų, o trijų mėnesių tikrai neužteko pasiruošti. Atėjus pavasariui dar neturėjome susitaupiusios pakankamai pinigų, tad galiausiai išvykome tik po metų – 2017 m. rugsėjo 13 d.“ – mena ji ir priduria, kad pasirinktas kelionės laikas puikiai įprasmino studijų pabaigą.Austėjos teigimu, tikrasis planavimas prasideda tik nusipirkus skrydžio bilietus. Merginos tam skyrė lygiai du mėnesius.

„Sunkiausia planuojant išsirinkti maršrutą. Aš labai mėgstu vandenį, o visas šiaurinis Šv. Jokūbo kelias veda palei pakrantę, jame mažiau žmonių, jis ir sudėtingesnis – daug įkalnių ir nuokalnių, jis reikalauja daugiau ištvermės“, – prisimena pašnekovė.

Sudėtingiausia rasti detalų planą su visomis stotelėmis, tada – įkalnių ir nuokalnių analizė. Pavyzdžiui, vieną dieną po 37 kilometrų dar laukė kopimas į kalną. Reikėjo atidžiai išsirinkti ir patvarius batus. „Be to, niekada neteko 25 dienas eiti su kuprine ant pečių, čia buvo didelis iššūkis. Sunku neprisikrauti per daug“, – pripažįsta jaunoji keliautoja.

Dviese saugiau

Gali kilti natūralus klausimas: šimtai kilometrų per Ispaniją? Kodėl? Kiekvienas, pasiryžęs įveikti Šv. Jokūbo kelią, jums pateiktų kitą atsakymą, kas privertė palikti patogius namus ir išlįsti iš komforto zonos.

„Man norėjosi pailsėti, „restartuoti“ organizmą. Tą ir gavau – pailsėjome nuo darbų, telefonų. Tikslo atrasti save tikrai nebuvo, tačiau nejučia atsidūriau daugybėje keblių situacijų, kuriose išmokau kažko nauja, geriau pažinau save. Ši kelionė – tarsi kitoks atostogų formatas, kartu įrodymas sau, ką galiu pasiekti, gal net azartas“, – teigia Austėja.

Pašnekovė pabrėžia, kad šiam nuotykiui svarbu pasirinkti tinkamą kelionės partnerį: „Dėl savo draugės buvau rami, gerai pažįstu tą žmogų, žinau, kaip ji į viską reaguoja. Nebuvo jokios trinties – jei norėjosi vienumos, duodavom viena kitai daugiau erdvės, eidavom atskirai, bet manau, kad dviese tikrai smagiau. Tiesa, vieną dieną draugė išvis nėjo, nes jai labai skaudėjo kojas. Ji važiavo autobusu, o aš ėjau pėsčiomis. Viename Ispanijos kaime, kur yra gal trys trobos, jokių žmonių, važiuoja automobilis ir pagalvoju: hm, aš čia viena. Man atrodo, merginoms vis tiek saugiau eiti dviese.“

kelioneKeliauninkės draugei pirmos dvi savaitės buvo labai sunkios. Mergina net abejojo, ar gerai pasielgė išeidama. Dabar, kai visi sunkumai užsimiršo, ji džiaugiasi, kad nepasidavė. O Austėja visą kelią ėjo labai ramiai – kaip pradėjo, taip ir baigė. Oras buvo nuostabus, lijo tik porą dienų.

„Pirmomis dienomis savo kelyje sutikome mažai jaunimo. Prasilenkėme su daugiau vyresnių, einančių po vieną, išsiskyrusių, susipykusių. Viena moteris ėjo pėsčiomis iš Vokietijos, ji buvo ką tik išgyvenusi trečias skyrybas. Tada supratau, kad neturiu problemų“, – su šypsena prisimena ji.

Paklausta, kaip atrodė įprasta diena, mergina pripažįsta, kad teko adaptuotis prie užsibrėžto 30 kilometrų per dieną plano. „Pirmas savaites buvom labai užsiėmusios. Ieškai, kur pavalgyti, kur miegoti, grįžęs žiūri, kur išsiskalbti, nusiprausti, stengiesi eiti kuo anksčiau miegoti, kad organizmas atsigautų. Atrodo, kad nėra laiko net mamai parašyti žinutę. Po dviejų savaičių pripranti, atsiranda rutina. Viskas daug paprasčiau ir galva atsipalaiduoja. Eini, kyla įvairių minčių, gali ramiai pabūti su savimi. Antra kelionės pusė – turiningesnė“, – apibendrina Austėja.

Šiaurinį kelią merginos pradėjo kartu su 20 žmonių (jie visi panašiu metu atskrido ir panašiu metu startavo). Išsiskyrę, atsilikę jie anksčiau ar vėliau vėl susitikdavo.

„Juokinga, kaip kelyje veikia komunikacija. Tų žmonių feisbuke neturi, telefonų irgi, esi nuo jų nutolęs 100 kilometrų spinduliu, bet vis tiek žinai, kaip kam sekasi. Pavyzdžiui, kelyje sutikome vieną lenkaitę, kuri krisdama nuo kalno susilaužė koją ir turėjo vykti namo. Tada supratome, kad apie ją išgirdome dar prieš tris dienas iš kitų keliautojų, atrodė, tarsi ją jau pažinotume. Vakarojant naujoji draugė pasakojo apie italą, apsukusį jai galvą, tačiau dingusį taip ir nespėjus apsikeisti telefono numeriais. Ji paprašė mūsų, jei sutiksime Simone (toks jo vardas), padėti su juo susisiekti. Po kokios savaitės kelyje sutikome italą tokiu vardu, tačiau visai iš galvos išgaravo paprašyti jo numerio! Rodos, apie visus tame kelyje esi girdėjęs, žinai gandus, kaip kam sekasi. Kaip senais laikais, kai visi perduodavo naujienas iš lūpų į lūpas“, – sako mergina.

Išmoko į viską žiūrėti paprasčiau

Kai nuolat esi atskirtas nuo civilizacijos, galiausiai miestai ima erzinti. „Kelyje užėjome į kosmetikos prekių parduotuvę šampūno, bet kai pamatėme, kiek ten priemonių, produktų, net kilo mintis – kam viso to reikia? gasdga Dabar puikiai matome, kad galima išgyventi turint daug mažiau. Grįžus į namus atrodė keista, kad turiu ne dvi palaidines, o visą spintą, pilną drabužių, kurių tikrai nereikia. Buitiniai niuansai pasidaro labai juokingi. Anksčiau dar būdavo, kad jei lyja – nekiši nosies iš namų, o dabar – na ir kas, apsirengi šilčiau ir eini“, – pasakoja Austėja.

Be to, grįžus buvo sunku vėl lįsti į uždaras erdves, sėdėti prie kompiuterio – organizmas jau buvo įpratęs prie didelių gryno oro dozių, ilgo, sveiko miego režimo. Paklausta, ką patartų nuotykių ieškotojams, pasiryžusiems įveikti Šv. Jokūbo kelią, mergina neslepia, kad lengva nebus.

„Svarbu nuspręsti, kiek nori nueiti, ir suprasti, kad čia nebus didelio komforto. Gali tekti sukti galvą, kur tąnakt miegosi, viską skaudės, nebus kur išsiskalbti – tai nėra vien atostogos. Kita vertus, jei eini net ir neturėdamas didelių problemų, sutinki daugybę žmonių, kurie tau padeda į savąsias pažiūrėti paprasčiau. Sužinai, kaip kiti gyvena, ir kartu supranti, koks paprastas tavo gyvenimas – visada turi, kur miegoti, nesuki galvos, kur ir ką suvalgyti“, – apibendrina ji.

 

Straipsnis publikuotas 2018 rudens „Laikas sau“ numeryje.

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą

Populiariausi tekstaiPeržiūrėti viską