Retą encefalito formą išgyvenusi Gabrielė: „Ligą priėmiau kaip užduotį, kurią reikia išspręsti“

04.06.2018 Komentarų nėra

Atostogos – nuostabus dalykas. Daugeliui jos asocijuojasi su saule, bangomis, naujais įspūdžiais ir laiku, skirtu patiems maloniausiems dalykams. Tačiau vasariškojo „Laikas sau“ viršelio herojei, joniškietei Gabrielei Čalnaraitei, vienerios atostogos įsiminė toli gražu ne su saulėtais jūros vaizdais, o su laikinai dingusia rega, klausa ir atmintimi.

Itin retas – Vakarų Nilo virusas –  27-erių merginą užklupo išvykus atostogų į Egiptą. Su ja pasikalbėjome apie visą gydymosi kelią, sunkumus ir tuos momentus, kurie įkvėpė nepasiduoti.

Po visko, ką teko patirti gydantis, Gabrielė nenustojo šypsotis. Ir nors ligos pasekmes ji jaučia iki šiol, tvirtai sako, kad be šios patirties nebūtų tokia, kokia yra dabar: mylinti, dėkingesnė už tai, ką turi, ir labiau branginanti kiekvieną akimirką.

Kaip tavo gyvenimas atrodė iki ligos?

Iki ligos gyvenau visiems jauniems žmonėms įprastą gyvenimą – dirbau, pramogavau ir džiaugiausi gyvenimu. Esu kilusi iš Joniškio, tačiau po bakalauro studijų su draugu gyvenome Kaune, ten dirbau personalo nuomos įmonėje.

Po kelerių gyvenimo didesniame mieste metų atėjo pokyčių troškimas. Palankiai dėliojosi ir aplinkybės – draugas gavo naujo darbo pasiūlymą, o ir aš pagalvojau, kad galėčiau prisidėti prie savo šeimos verslo. Mano tėvai turi mažmeninės prekybos tinklą, kuriame dirba apie 120 darbuotojų – pagalba darbuotojų srityje visada buvo reikalinga. Ilgai nesvarstę nusprendėme grįžti į gimtąjį Joniškį ir pabandyti pradėti kurti naują gyvenimą ten.

Kaip atrodė tavo lemtinga kelionė?

Abu su draugu mėgstame keliauti, savaitgaliais dažnai ištrūkstame aplankyti Europos miestų, o bent du kartus per metus stengiamės išvykti į tolimesnes keliones. Mums patinka nuolat judėti, atrasti įdomių vietų, tad pirmenybę teikiame pažintinėms kelionėms. Visgi tąkart sugalvojome padaryti išimtį ir pasirinkti poilsinę kelionę, kurios metu leistume sau tiesiog gulėti prie baseino ir mėgautis šiluma. Pasirinkome Egiptą, Mars Alarm kurortą, kur ne tik poilsiavome, bet ir nusprendėme sutikti Naujuosius metus.

Nors oras buvo puikus, supratome, kad nemokame nieko neveikti – jau antrąją dieną pradėjome ieškoti įvairios veiklos – keliavome po apylinkes, sportavome, važinėjome keturračiais po dykumą.

Pirmosiomis kelionės dienomis mane išbėrė, tačiau pamaniau, kad tai alergija nuo saulės, tad neteikiau tam didelio dėmesio, ypač dėl to, kad po kelių dienų bėrimas praėjo. Taip pat vieną naktį sunegalavau, stipriai pykino, tačiau buvau įsitikinusi, kad visa tai tik dėl maisto, kurio viešbutyje buvo daug ir itin įvairaus.

Atostogų metu stebėjomės, kiek įvairiausių vabzdžių buvo viešbučio teritorijoje, tačiau jie negėlė, tad to nesureikšminome. Iki pat grįžimo neturėjau didelių sveikatos bėdų.

 

gabriele-vakaru-nilo-virusas

Kokie buvo pirmieji simptomai, privertę kreiptis į gydytojus?

Pačioje kelionės pabaigoje susirgo mano draugas, jam sukilo aukšta temperatūra. Kai nusileidome Varšuvoje, kurioje tuo metu buvo 25 laipsniai šalčio, jis pasijuto dar blogiau. Vos grįžę į Joniškį kreipėmės į gydytojus, kurie, atlikę reikiamus tyrimus, diagnozavo gripą ir paskyrė vaistų. Pamenu, jog gydytoja labai nustebo, kad aš nesergu, nes mano imunitetas, dėl įgimtos mažakraujystės, visada buvo silpnesnis.

Praėjus maždaug dviem savaitėms ligos simptomai pasireiškė ir man – sukilo temperatūra, prasidėjo stiprūs pilvo skausmai. Nuvykus į ligoninės priėmimo skyrių ir atlikus tyrimus, gydytojai nustatė, kad skausmus sukėlė tulžies pūslėje esantys akmenys ir juos reikia skubiai operuoti. Tą pačią dieną buvau paguldyta į ligoninę ir ruošiama operacijai.

Visgi prieš pat operaciją, patikrinęs visus rodiklius, chirurgas nusprendė neoperuoti dėl aukštos temperatūros ir kosulio. Jis paliko mane gulėti ligoninėje, išrašė antibiotikų nuo viršutinių kvėpavimo takų uždegimo ir nukėlė operaciją kitai savaitei.

Kokį kelią reikėjo nueiti, kol tau buvo diagnozuotas Vakarų Nilo virusas?

Ligoninė yra tame pačiame miestelyje, kuriame gyvenu, tad kiekvieną rytą man sulašindavo vaistus ir likusią dienos dalį galėjau leisti namuose. Atrodė, kad kasdien jaučiuosi vis geriau. Tačiau vieną vakarą pajutau stiprų skausmą ausyje. Nusprendėme, kad dėl nusilpusio imuniteto, pasireiškė ir ausies uždegimas, tad užsirašiau pas otarinolaringologą Šiauliuose.

Kai su mama vykome pas gydytoją, pastebėjau, kad nusilpo regėjimas, negalėjau įžiūrėti priešais važiuojančios mašinos numerių. Mama sunerimo ir liepė užsirašyti pas akių gydytoją. Atrodė, kad visos ligos užklupo vienu metu.

Ausis apžiūrėjęs gydytojas nustatė, kad klausos nervas stipriai pažeistas ir skyrė gydymą hormoniniais vaistas. Tada sekė vizitas pas akių gydytoją, kuri, atlikusi tyrimus, iškart pasakė, kad kažkas yra ne taip – klausa ir rega negalėjo būti pažeistos dėl imuniteto susilpnėjimo. Ji išrašė skubų siuntimą į Kauno klinikas, kur mane apžiūrėjęs neurooftalmologas liepė kuo greičiau atlikti magnetinio rezonanso tyrimą, nes teigė, kad tai – neurologinio pobūdžio pažeidimas, esantis galvos smegenyse.

Dar tą pačią savaitę atlikau minėtą tyrimą ir buvau paguldyta į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Ten beveik mėnesį buvo atliekami įvairūs tyrimai ir bandoma nustatyti, kokia liga susirgau. Galiausiai išsiaiškinome, kad tai – Vakarų Nilo encefalitas. Po diagnozės buvau perkelta į Santarų klinikos infekcinių ligų centrą, kuriame vyko tolimesnis gydymas.

Iki ligos diagnozavimo kamavo nuolatinė nežinomybė. Esu itin optimistiškas žmogus, tad netikėjau, kad liga gali būti rimta. Tačiau kai po truputį dingsta klausa, rega, atmintis ir net judėjimo galimybė, į galvą pradeda brautis mintis – „Tai kas man yra?“

Kiek laiko praleidai ligoninėje? Kaip pavyko ištverti tą gydymo laiką?

Iš viso ligoninėse praleidau apie 3 mėnesius, dar tiek pat laiko skyriau reabilitacijai, o į darbą grįžau net po 8 mėnesių pertraukos.

Sunkiausias laikas buvo paskutinėje stotelėje – Santaros klinikų infekcinių ligų centre. Buvau pratusi prie gerų gyvenimo sąlygų. Man visad buvo svarbu aplinkos estetika, o visi, kam yra tekę lankytis šiame centre, puikiai žino, kad estetikos ten maža. Iš pradžių sąlygos šokiravo, tačiau gydymosi laikotarpiu įsitikinau, kad prie visko priprantama.

Stengiausi suprasti, kas man padeda jaustis geriau. Vienas iš tokių dalykų buvo rutina. Ji man teikė saugumo jausmą. Tad stengiausi susikurti savo rutiną – tam tikrą valandą prausdavausi, tada pusryčiaudavau, skaitydavau ir t. t. Tai kėlė juoką mano palatos kaimynėms, nes ligoninėje niekas taip negyvena, bet aš iki tol nebuvau gulėjusi ligoninėse, nežinojau tvarkos ir kūriausi savą. Kas rytą minimaliai pasidažydavau, apsirengdavau, stengdavausi išeiti pasivaikščioti, bent jau koridoriuje.

Taip pat labai padėjo jaukios aplinkos susikūrimas. Brolis atvežė man patinkanti lovos užklotą, tėvai atnešė vazoninę gėlę – man padėjo net ir tokios mažos smulkmenos. Tačiau didžiausias išsigelbėjimas buvo nuolatinis artimųjų ir draugų lankymas. Aš nė akimirką nesijutau viena šitame sveikimo kelyje. Jie visada ateidavo, atnešdavo kokį skanėstą, bendraudavo. Tie, kurie aplankyti negalėdavo, nuolat susisiekdavo telefonu. Ligos laikotarpiu tikrai pamačiau, kiek daug gerų žmonių yra aplink mane.

Tik pačius geriausius žodžius galiu pasakyti ir apie medicinos įstaigų personalą. Visų pusės metų laikotarpiu nė vienoje ligoninėje nesusidūriau su nemandagiu ar nerūpestingu personalu. Tiek gydytojai, tiek seselės dėjo visas pastangas, kad kiekvienas ligonis jaustųsi kaip įmanoma geriau. Pavyzdžiui, aš turiu labai siauras venas, man ypač sudėtinga leisti vaistus ar įvesti kateterį, nors seselėms prireikdavo daug daugiau laiko ir pastangų, jos neburbėdavo, o atvirkščiai – guosdavo mane, ar net pabučiuodavo, kad tik viskas greičiau įvyktų.

 

gabriele-vakaru-nilo-virusas

Ar dabar jau esi pasveikusi, ar vis dar susiduri su šalutiniais reiškiniais?

Medikų dėka didelė dalis ligos pasekmių yra nebejuntamos ir galiu gyventi visavertį gyvenimą. Nematau dešine akimi ir negirdžiu dešine ausimi, nejaučiu dalies veido, kankina stiprūs galvos skausmai, tad kasdien turiu vartoti vaistus. Visa dešinė kūno pusė yra šiek tiek silpnesnė, tačiau išmokau su tuo gyventi ir to nebejausti.

Prie to priprato ir mano artimi žmonės, jie žino, kad aš sunkiai girdžiu, jei nematau garso šaltinio pieš save (žmogaus, televizoriaus ir t. t.), kad sunkiau orientuojuosi judriose gatvėse, prekybos centruose, nes nesuprantu, iš kur atskrieja garsas ir pasimetu.

Pripratimui prie pasikeitusio gyvenimo prireikė pastangų ir artimųjų pagalbos, bet viskas yra įveikiama – kiti žmonės gyvena su daug didesnėmis negaliomis, tad tokios mintys mane stūmė eiti pirmyn. Daugelis žinančių apie mano ligą teigia, kad niekada nepasakytų, jog man kažkas ne taip. Tai man – didelis komplimentas, nors aplinkiniai ir nemato, kiek pastangų kainuoja, kad taip atrodytų.

Natūralu, kad žmogus nevertina to, ką turi. Seniau ir pati nesusimąstydavau, kad daliai visuomenės reikia pastangų, kad galėtų matyti, girdėti ar judėti. Viskas pasikeičia, kai tokių dalykų nebelaikai savaime suprantamais.

Ar liga tave išgąsdino?

Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad Vakarų Nilo virusas manęs neišgąsdino. Buvau auklėjama, kad kiekvieną problemą reikia spręsti, o jei negali išspręsti – reikia ją pamiršti. Taip pat nuo mažens žinau, ką reiškia žodis „reikia“. Tad savo ligą priėmiau kaip užduotį, kurią REIKIA išspręsti.

Tik dabar, jau pasveikusi, galiu įvertinti, kad ir kokia sunki patirtis bebuvo, aš be jos nebūčiau aš. Mano šeima taip pat. Liga mus visus suvienijo, padėjo pajausti dėkingumą, kad turime vienas kitą, kad esame sveiki.

Tikrai nesu ta, kuri viską mato rožinėmis spalvomis, neneigiu – buvo ypač sunkių akimirkų. Viena tokių buvo, kai savo 26-ąjį gimtadienį švenčiau ligoninėje gulėdama su sauskelnėmis, negalėdama vaikščioti po ypač skausmingos lumbalinės punkcijos. Tačiau tokios patirtys greitai pasimiršta ir lieka tik tas dėkingumas, kad viskas praėjo.

Kaip jautiesi ir gyveni šiandien? Ar jauti savyje po ligos įvykusių pasikeitimų?

Atrodo, kad pasikeitė viskas, bet kartu ir niekas. Lygiai taip pat dirbu, mėgaujuosi gyvenimu. Tiesiog gyvenu. Bet dabar viskas turi daugiau prasmės, ryškesnes spalvas, skonius. Sunku tai paaiškinti, bet kreipiu mažiau dėmesio į smulkmenas, mažas nesėkmes.

Atradau naujų užsiėmimų, pavyzdžiui, sportą, kurio anksčiau vengiau. Sportuoti pradėjau norėdama stiprinti dešinę kūno pusę, o dabar einu kaip į terapiją, kurios metu atsipalaiduoju. Taip pat stengiuosi daugiau laiko skirti dalykams, kurie man teikia džiaugsmą – knygoms, geriems filmams, renginiams, kelionėms, piešimui.

Nebekaltinu savęs, kad galėčiau daugiau dirbti ar skirti dėmesio buičiai. Iki ligos visada sau buvau griežta, o dabar radau santykį ir užmezgiau draugystę su savimi, savo charakteriu ir kūnu.

Kaip tavo gyvenimas atrodo šiandien?

Šiuo metu toliau dirbu savo tėčio įmonėje, džiaugiuosi gyvenimu mažesniame mieste, bandau prisidėti prie jo gerinimo, įsitraukti į daugiau bendruomenės veiklų. Taip pat stengiuosi neužsisėdėti vienoje vietoje, nuolat tobulėti, aplankyti kuo daugiau renginių ir vietų.

Ruošiesi šią vasarą vyksiančioms vestuvėms. Ar su mylimuoju buvai ir ligos laikotarpiu?

Mūsų vestuvės buvo suplanuotos jau pernai, tačiau teko jas atšaukti dėl ligos. Su draugu esame kartu jau 10 metų. Neslėpsiu, liga mums buvo didelis išbandymas – negalėjome dažnai matytis, skyrėsi mūsų gyvenimo ritmas. Tačiau ši patirtis padėjo suprasti, kad kartu galime išspręsti ir išgyventi viską. Nemanau, kad be šio žmogaus stiprybės, vyriškumo, palaikymo ir atjautos būčiau sugebėjusi pasveikti.

gabriele-vakaru-nilo-virusas

 

Kitos įkvepiančios herojų istorijos

, , ,

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą