Vilija: „Celiakija išmokė, kad galima prisitaikyti prie bet kokios situacijos“

19.01.2017 Komentarų nėra

Dieną darbe Vilija pradeda ant stalo tvarkingai sudėliodama dailius pačios keptus keksiukus. Mergina puikiai žino, kad iki pietų šių skanėstų biure nebus nė kvapo, nes kolegos juos tiesiog dievina. Nors iš pradžių į Vilijos kepinius jie žiūrėjo įtariai – viskas, ką ji gamina, yra be gliuteno, – tačiau paragavę greitai tai užmiršo.

Merginai ne kartą teko aiškinti, kad miltinių patiekalų vengimas – ne būdas numesti svorio. Prieš šešerius metus ji sužinojo, jog serga celiakija – lėtine plonosios žarnos liga, kuri pasireiškia gliuteno netoleravimu. Baltymo gliuteno, kitaip vadinamo glitimu, yra kviečiuose, rugiuose, miežiuose – taigi, visų mėgstamose bandelėse, pyraguose, duonoje, picoje ar net sojų padaže.

Vilija pasakoja savo istoriją, kaip pavyko susidraugauti su liga.

Vilija, nemėgsti, kai žmonės sako, jog celiakija – tai liga. Kaip pati ją pavadintum?

Išties, nemėgstu. Žmonės serga kur kas sunkesnėmis ligomis, todėl pati tai vadinu diagnoze, kuri pakeitė mano gyvenimo būdą. Visą gyvenimą valgiau tai, ką norėjau ir kiek norėjau. Niekada nevengiau kažkurių produktų, tačiau tai davė neigiamų rezultatų – mane nuolat kamavo pilvo skausmai, pykinimas, alergijos, kūno ir veido bėrimai. Todėl diagnozė suteikė man žinių ir būdą visa tai kontroliuoti.

Kaip sužinojai, kad sergi celiakija?

Celiakija sergama nuo pat gimimo ir jos neįmanoma išgydyti. Deja, anksčiau Lietuvoje nedarydavo tyrimų, kurie nustatytų ligą. Aš šį negalavimą jutau nuo vaikystės: turėjau problemų su skrandžiu. Tėvai vežiojo mane į įvairias privačias klinikas, bet niekas negalėjo pasakyti, kas yra blogai.

Vėliau liga dar paaštrėjo – prasidėjo pykinimai, veido bėrimai. Besimokydama Vilniuje apsilankiau pas gastroentorologą, kuris, paėmęs daugybę kraujo mėginių, nustatė, kad turiu stiprų gliuteno netoleravimą. Kaip dabar pamenu, tyrimas rodė 8 balų netoleravimą iš 10. Noriu pabrėžti, kad celiakija nėra tiesiog alergija. Nesilaikant tinkamos mitybos yra pažeidžiami kaulai, vidaus organai.

Tačiau net išgirdusi tokią diagnozę nepatikėjai?

Ne, man tai pasirodė labai nemaloni naujiena, todėl natūraliai nepatikėjau ir nusprendžiau apsilankyti pas kitą gydytoją.  Prireikė biopsijos, kuri patvirtino pirmąją diagnozę. Buvo baisu – grįžau namo ir pradėjau darinėti stalčius, spinteles virtuvėje. Pamenu, galvojau, kad dabar turėsiu išmesti visą namuose esantį maistą, nes juk niekas man netinka. Net praėjus kelioms savaitėms vis dar negalėjau rasti nei specialių miltų, nei makaronų. Atrodė, kad visą gyvenimą turėsiu valgyti ryžių trapučius ir gryną mėsą.

Su tuo nesusidūrę žmonės galvoja, kad gliuteno yra tik duonoje ir kituose kepiniuose. Kaip yra iš tikrųjų?

Mano pirma mintis taip pat buvo, kad gliuteno yra tik miltiniuose patiekaluose. Deja, jo yra labai daug kur: kepimo milteliuose, prieskoniuose, padažuose, majoneze ir net šokolade. Jau nekalbant apie tai, kad tekdavo atsisakyti valgyti kavinėse. Kai sužinojau apie savo ligą, Lietuvoje dar nebuvo populiaru rašyti alergenus, žymėti patiekalų sudėtį.

Kaip gyveni šiandien?

Viskas pasikeitė, kai išvykau į JAV. Ten atradau atskirus skyrius ir net parduotuves, kurios pardavinėja viską be gliuteno: saldumynus, picas, makaronus. Tada supratau, kad galiu gyventi visiškai įprastą gyvenimą. Netrukus šios prekės pasiekė ir Lietuvą.

Šiandien esu visiškai prisitaikiusi. Nejaučiu jokio skirtumo tarp savęs ir kitų žmonių. Jei būnu mieste, valgau maistą be padažų, pasiteirauju, ar maistas nėra apvoliotas džiūvėsėliuose. Kai važiuoju atostogauti, į lagaminą įsidedu savo duonos. Prie mano diagnozės prisitaikė ir mano šeima – jie visuomet pasirūpina, kad ant stalo būtų kažkas, ką galėčiau valgyti. O mano antroji pusė džiaugiasi, kad priprato sveikai maitintis. Vienintelis dalykas, kas skiriasi mūsų mityboje – duona. Jis valgo įprastą, aš – specialią, begliutenę.

Ar pasitaiko, kad užklumpa silpnumo akimirkos ir pagalvoji, kad labai norėtum gabalėlio torto ar keksiuko su kvietiniais miltais?

Būna, tačiau stengiuosi, kiek galiu, vengti tų maisto produktų. Nors celiakija nėra momentinė alergija, kai atsikandus vos gabaliuko netinkamo maisto ištinsta gerklė, nesilaikydamas mitybos režimo, kenki savo organams. Be to, viena silpnumo akimirka gali sutrikdyti visą ritmą. Žinoma, kartais tai nutinka netyčia – pavyzdžiui, pardavėja tikina, kad deserte tikrai nėra miltų, o vėliau supranti, kad jų ten buvo.

Kaip į tavo situaciją reaguoja draugai? Gal gamina tau specialius patiekalus?

Nenoriu sukelti kitiems nepatogumų, tad mano situaciją žino tik patys artimiausi žmonės, o svečiuose visada randu kažką, ką galiu valgyti.  Jei svečiai ateina pas mane, dažniausiai juos vaišinu patiekalais be gliuteno.

Beje, žmonėms, sergantiems celiakija, nepatartina net kvėpuoti miltais ar gaminti patiekalus tuose pačiuose induose, kuriuose buvo gaminti begliuteniai patiekalai. Bet aš stengiuosi taip radikaliai nereaguoti ir kartais pagaminu sausainių ar pyragų ir iš paprastų miltų. Tačiau mano kepiniai ir patiekalai be gliuteno jau yra mano vizitinė kortelė, kuriuos draugai labai mėgsta.

Ką patartum žmonėms, kurie išgirdo šią ar panašią diagnozę? Kaip neatsisakyti savo gyvenimo būdo ir prisitaikyti?

Ši diagnozė mane išmokė, kad prie bet kurios situacijos galima prisitaikyti. Aš visuomet stengiuosi įžiūrėti kažką gero. Pavyzdžiui, mano situacija neleidžia man sustorėti ir verčia sveikai maitintis. Be to, vis atrandu naujų receptų.

Jei nebūčiau sužinojusi savo ligos, vis dar gyvenčiau su skaudančiu pilvu, pykinimu ir alergija. Todėl visiems, kurie kenčia nuo kažkokių negalavimų, patarčiau nepasiduoti ir išsitirti iki galo. Kartais tai gali atrodyti beprasmiška ar baisu, bet tik sužinojus tikrąją diagnozę, galėsite pagerinti savo gyvenimo kokybę ir išvengti sveikatos sutrikimų.

Vilijos keksiukų be gliuteno receptas

  • Pirmiausia pasiruoškite purią sviesto masę, kuriai prireiks 150 g sviesto, 180 g rudojo cukraus bei arbatinio šaukštelio vanilinio cukraus. Visus šiuos ingredientus plaktuvu išsukite iki vientisos masės.
  • Tuomet, į sviesto ir cukraus mišinį įmuškite vieną kiaušinį, įdėkite 180 g riešutų sviesto ir vėl viską gerai išmaišykite.
  • Atskirai pasiruoškite miltų mišinį – 175 g begliutenių miltų sumaišykite su 1,5 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių ir užpilkite sausus ingredientus 150 ml pieno.
  • Abu gautus mišinius sumaišykite ir gautą masę sudėliokite į keksiukų formeles. Kepti reikia iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 25 minutes.
  • Kol iškepę keksiukai vės, pasigaminkite saldų sūrio kremą. 400 g „Filadelfijos“ sūrelio sumaišykite su 2 valgomaisiais šaukštais kondensuoto pieno ir 1 valgomuoju šaukštu riešutų sviesto. Kremą geriausia būtų valandą palaikyti šaldytuve, o tada juo papuošti keksiukus.

„Iš patirties galiu pasakyti, kad iš begliutenių miltų galima pasigaminti viską, o skirtumai nuo įprastų miltų yra tik keli. Pirma, begliuteniai miltai tešloje tampa šiek tiek klampesni nei įprasti, todėl dažnu atveju jų reikia dėti truputį mažiau nei nurodyta recepte. Antra, visi begliuteniai kepiniai džiūsta greičiau, todėl gaminkite tik tam kartui arba užtikrinkite, kad kepinys būtų sandarioje dėžutėje“, – sako Vilija.

, , , , , ,

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą