Žvyneline serganti Ingrida: „Visada tikėjau, kad sulauksiu geresnės dienos“

26.04.2018 Komentarų nėra

Atvira, drąsi ir besišypsanti net ir kalbėdama apie sunkiausius momentus – tokia yra Ingrida. Savo drąsa ieškoti naujų kelių ir dalintis patirtimi mergina įkvepia ir aplinkinius. Ji ne tik be užuolankų pasakoja apie savo santykį su beveik dešimtmetį lydinčia psoriaze, kitaip vadinama žvyneline, bet ir buria sergančiųjų bendruomenę, skatindama juos dalintis išgyvenimais ir pamilti save iš naujo.

Ingrida sako vis dar netikinti, kad psoriazė – nepagydoma liga ir mano rasianti būdą, kuris leis visam laikui atsisveikinti su „žvyneliais“.

Kada sužinojai, jog sergi psoriaze?

Pirmuosius žvynelinės požymius pastebėjau būdama 15-os. Netrukus kreipiausi į gydytojus, iš kurių išgirdau mano įtarimus patvirtinančią diagnozę. Gerai prisimenu, kad stipriai išsigandau – atrodė, kad esu pasmerkta ir viskas pasikeis, nes visą likusį gyvenimą mano kūnas bus nusėtas „žvyneliais“. Galvoje sukosi tūkstančiai minčių – „juk aš tokia jauna“, „kaip reikės toliau gyventi“, „niekada nebegalėsiu lankytis paplūdimyje, nes kiti žiūrės į mane kaip į raupsuotąją“ ir t. t.

Visgi negalėjau leisti destruktyvioms mintims įsivyrauti ir pasiduoti. Nusprendžiau, kad turiu rasti būdą, kaip pasveikti nuo šios ligos. Nuo to laiko, kai išgirdau bauginančią diagnozę iki būklės, kurią galiu vadinti pagijimu, praėjo 7-eri metai – tiek laiko prireikė žinių kaupimui ir įvairiems eksperimentams.

Papasakok, kokius gydymo būdus esi išbandžiusi?

Iš pradžių gydžiausi tradiciniais būdais – išbandžiau įvairius tepalus, kai kurie jų buvo su kortikosteroidais. Dėl šių medžiagų man pasireiškė šalutinis poveikis: psoriazės pažeistos odos vietose, kurias tepdavau, atsirado gilios strijos.

Taip pat išbandžiau ligoninėje taikomus gydymo būdus – kvarco lempą ir specialius tepalus, tačiau liga aprimdavo tik trumpam.

Geriausių rezultatų sulaukiau atsisakiusi žalingų įpročių, perėjusi prie veganinės mitybos (be jokių gyvulinės kilmės produktų). Taip pat stengiausi kasdien išgerti pakankamą kiekį vandens: tai padeda iš organizmo išsivalyti užsistovėjusiems toksinams ir gerina odos būklę.

Atradau aistrą sportui, kuris taip pat pagerino savijautą. Pradėjusi bėgioti, nuolat didinau intesyvumą, kol galiausiai nubėgau pusę maratono! Žinoma, nepamiršau ir poilsio – medituoju ir miegu bent 8 valandas per parą, nes tai puikiai sumažina per dieną patiriamą stresą. Sakyčiau, jog įveikti ligą man padėjo visapusiškas rūpinimasis savimi.

Esu tikra, kad kuo daugiau žinai apie ligą ir jos suvaldymo būdus, tuo tvirčiau jautiesi. Kuo daugiau domėsimės, dalinsimės informacija ir šviesime kitus, tuo geriau jausimės mes – sergantieji!

Žvynelinė visuomenėje vis dar išlieka „nematoma“. Kaip manai, kodėl?zvyneline-serganti-ingrida

Pati išgyvenau etapą, kai nebežinojau, ką reikės daryti toliau, tad puikiai suprantu sergančiuosius. Šia liga susirgę žmonės neturi pakankamai informacijos – bijodami aplinkinių reakcijos, jie užsisklendžia, nekalba apie tai, neieško išeities.

Esu tikra, kad kuo daugiau žinai apie ligą ir jos suvaldymo būdus, tuo tvirčiau jautiesi. Kuo daugiau domėsimės, dalinsimės informacija ir šviesime kitus, tuo geriau jausimės mes – sergantieji!

O kas tave pačią paskatino prabilti?

Mano noras gyventi ir džiaugtis gyvenimu! Niekada nenorėjau nuleisti rankų, sėdėti kampe ir lieti ašarų dėl to, kaip atrodau. Visada tikėjau, kad kažkada ir aš sulauksiu geresnės dienos.

Pastebėjusi žmonių pasyvumą, baimę prabilti apie psoriazę, įkūriau asmeninę grupę feisbuke pavadinimu „Psoriasis/Žvynelinė“. Grupės tikslas – skatinti sergančiuosius prabilti ir tarpusavyje dalintis patirtimi gydant šią ligą. Taip pat neseniai teko sudalyvauti laidoje „Klauskite daktaro“, kurioje drąsiai pasidalinau savo ligos istorija 🙂

Kokios buvo aplinkinių, artimųjų reakcijos į tavo ligą?

Yra tekę susidurti su nemaloniais nepažįstamųjų žvilgsniais, ypač paplūdimyje. Kartais atrodydavo, kad žmonės žiūri kaip į raupsuotąją.

Visgi iš artimų draugų sulaukdavau daugybės klausimų – jaučiau, kad jiems nuoširdžiai rūpiu. Visi jie žinojo, kas yra žvynelinė, kad ji neužkrečiama ir susirgti gali kiekvienas. Jaučiau jų palaikymą ir suvokiau, kad turiu ligą, su kuria privalau susigyventi.

Neįkainojamo palaikymo sulaukiu iš antrosios pusės, su kuriuo jaučiuosi visiškai saugi. Tikiu, kad kiekvienam svarbu turėti tokį žmogų.

Kaip manai, ko reikėtų psoriaze sergantiems žmonėms, kad jų gyvenimo kokybė būtų visavertė?

Neturiu nė menkiausios abejonės, kad kiekvienas sergantysis, kad ir kaip prastai besijaustų, gali pagerinti savo kasdienybę. Tiesa, tam prireiks artimųjų palaikymo, subalansuotos mitybos, ramaus miego ir reguliaraus fizinio aktyvumo 🙂

zvyneline-serganti-ingridaKaip per gydymosi kelią kito tavo santykis su liga?

Ligos pradžioje teko išgirsti, kad žvynelinė – tai ne liga, o gyvenimo būdas. Visgi dabar su tuo sutikčiau tik iš dalies – praėjau ilgą gydymąsi ir tikiu, kad galiu nebeturėti nė žvynelio, jokio šios ligos požymio!  Dėl to ir toliau domėsiuosi liga bei tobulinsiu savo žinias, kad galėčiau jaustis dar geriau. Na, o artimiausi planai – išbandyti žaliavalgišką mitybą.

Geriausia būtų nukreipti žmogų pas dermatovenerologą, kuris nuolat susiduria su psoriaze, specializuojasi jos gydyme. Taip pat rekomenduočiau paskatinti sergantįjį bendrauti su žmonėmis, susiduriančiais su šia psoriaze. Jų išgyvenimai, sukaupta patirtis padės nurimti ir pažinti šią ligą.

Jei mūsų pokalbį skaitytų žvyneline sergantis žmogus, koks būtų tavo nuoširdžiausias linkėjimas jam?

Nuoširdžiausiai linkiu ne tik pasveikti nuo šios ligos, bet ir atrasti gyvenimo džiaugsmą! Nors, prieš imantis naujos veiklos, vis dar tenka pagalvoti apie sveikatą, stengiuosi sau leisti viską. Jei noriu, einu į paplūdimį, džiaugiuosi laiku gamtoje ir neslepiu savo ligos. Joje nėra nieko gėdingo – linkėčiau tai suvokti kiekvienam ir džiaugtis tuo išlaisvinančiu pojūčiu!

 

Daugiau įkvepiančių herojų istorijų

, , , , ,

Atgal |
Pasidalink

Užduok klausimą

Palik savo komentarą