Pavydas grėsmingas tol, kol jo nepažįstame

Pavydas – dažnas ir daugelį porų kamuojantis jausmas. Statistiškai du penktadaliai vedusių vyrų ir vienas penktadalis ištekėjusių moterų yra neištikimi, tad pavydo jausmą skatina tiek reali grėsmė, tiek įsivaizduojamas pavojus. Porų psichologas Mykolas Truncė teigia, kad net trečdalis su juo besikonsultuojančių porų susiduria su pavydu ir jo keliamu nesaugumo jausmu. Su psichologu kalbamės, kokiais būdais išvengti žmogų psichologiškai žlugdančio pavydo ir kurti darnius pasitikėjimu grįstus santykius.

Tinkamai valdomas skatina tobulėti

„Nestiprus pavydas gali būti naudingas – poroje esančius žmones skatina pasitempti, taip virsta teigiama santykių jėga. Be to, jis sustiprina jausmus, tad patiriame intensyvesnę meilę, aistringesnį seksą. Galiausiai, iš evoliucinės perspektyvos, pavydas yra būtina emocija, nes išsaugo socialinius ryšius ir priverčia žmones elgtis taip, kad palaikytų jiems svarbius santykius. Vis dėlto intensyvus ir neracionalus pavydas graužia žmogų iš vidaus, skatina jį pavojingai elgtis ir gali sugriauti santykius ar netgi gyvenimą“, – pasakoja porų psichologas M. Truncė.

Pasak porų psichologo, pavydo šaknys gilios, susijusios su žmogaus saviverte ir jo vidiniu saugumo jausmu, todėl žmogaus, norinčio atsikratyti neracionalaus pavydo, laukia ilga kelionė. Šios kelionės kryptis – įveikti baimes ir stiprinti pasitikėjimą savimi.

Pavydas – tai reakcija į tikrą ar tariamą pavojų. Išmokę aplinkoje matyti ne tik grėsmes ir valdyti tikrų ar tariamų grėsmių keliamą stresą, žmonės gali geriau tvarkytis ir su pavydu. Tad pirmiausia teks pažinti save ir suprasti, kaip jūsų gyvenime pavydo jausmas susiformavo.

Jei žmogus pavydi partnerio, tikėtina, kad pavydas jį persekioja ir kituose santykiuose, kitose socialinėse situacijose. Išanalizavęs savo tapsmo ir raidos istoriją, žmogus gali suprasti, kokie gyvenimo įvykiai sukėlė nesaugumo ir nereikalingumo jausmą, kaip jį koreguoti stiprinant pasitikėjimą savimi.

„Esu įsitikinęs, kad pavydas, kaip ir daugelis kitų sunkių emocinių patyrimų, gali būti tobulėjimo ir augimo varomoji jėga. Išgyvenamas pavydas gali tapti pirmuoju žingsniu stengiantis geriau suprasti save ir asmeniškai tobulėjant. Tad pavydo jausmą patiriantiems žmonėms patariu matyti šviesiąją reikalo pusę“, – komentuoja M. Truncė.

Pavydas – vaikystėje jausto nesaugumo pasekmė

Truncė pasakoja, kad saugumo jausmas susiformuoja vaikystėje, per pirmuosius santykius su mama, o vėliau – su kitais globojančiais žmonėmis. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis visiškai priklauso nuo mamos, su kuria bendrauja verkdamas ir taip „pranešdamas“, kad jam kažkas negerai. Jei mama negali sureaguoti į kūdikio verkimą, jis negali pašalinti jam nepatogumą sukėlusio trukdžio. Taigi kūdikis „supranta“, ar yra saugus, tik per tai, kaip greitai mama sureaguoja į jo verksmą.

„Ieškodami pavydo priežasčių, turime atsigręžti į kūdikystę ir vaikystę. Kuo dažniau ir stipriau kūdikis jautėsi nesaugus, tuo stipresnis susiformuoja nesaugumo jausmas, kuris suaugusį žmogų lydi visą gyvenimą. Žinoma, tol, kol įvairūs patyrimai nepaskatina jo siekti pokyčio“, – teigia M. Truncė.

Jaustis saugiai kūdikiui padeda ir prisilietimai. Jei mama kūdikį supa, myluoja, skaito prieš miegą ar šnekasi su juo, kūdikis jaučiasi saugus. Porų psichologas pabrėžia, kad didžiausią reikšmę ir poveikį kūdikiui daro jį gąsdinantys garsai. Stipraus garso baimė „instaliuota“ mūsų smegenyse jau gimstant. Jei kūdikis girdi stiprius garsus, įsibaimina ir jaučiasi nesaugus. Ypatingą dėmesį kūdikis skiria motinos balsui, kurio tembrą gerai pažįsta. Pavyzdžiui, jei kūdikis girdi, kad mama šaukia tėvo mušama, jis patiria didžiulę baimę, kuri tampa stipria vaiko elgesį formuojančia jėga.

Vėliau vaiko nesaugumą dar labiau stiprina konkurencija su broliais ir seserimis dėl tėvų dėmesio. Vaikų konkurencija gali pasireikšti įvairiai – pradedant elgesiu, kaip jie atkreipia dėmesį į save, baigiant visišku pasitraukimu ir užsidarymu. Pastarasis elgesio stereotipas itin pavojingas ir rodo, jog vaikui trūksta vidinių galių pasiekti tai, ko nori – tėvų dėmesio, tad jis nuleidžia rankas, pasitraukia, užsidaro.

Psichologas atkreipia dėmesį, kad ypač neigiamai vaikus veikia skirtingas tėvų elgesys su savo vaikais. Jei tėvai dar ir neskiria laiko vaikams žaisdami, migdydami, skaitydami pasakas, vaikas vis stipriau patiria neteisingo elgesio su juo pojūtį, pradeda jausti nesaugumą, nepasitenkinimą ir pavydą.

Veikia ir nelaiminga meilė paauglystėje

Vaikystėje jaustas nesaugumas gali būti „užtvirtintas“ paauglystėje, susiduriant su priešingos lyties atstovais ir patiriant pirmąją meilę. Kuo stipresnį tėvų atstūmimo ir nereikalingumo jausmą išgyveno vaikas, tuo stipresnė jėga jį stumia prie priešingos lyties. Dažniausiai pirmoji meilė yra nelaiminga, ir nesaugumo kamuojamam paaugliui atrodo, kad taip pasitvirtino atstūmimo „taisyklė“. Tokie paaugliai patiria ypač stiprią traumą, ir jei jų vidinės galios per menkos tokiam išgyvenimo iššūkiui, jie gali priimti sprendimą pasitraukti iš gyvenimo.

„Nesaugumo ir dėl jo kylančių traumų pasekmės sunkiai nuspėjamos, kai kuriais atvejais – pavojingos gyvybei. Paaugliai dažniausiai žudosi dėl dviejų priežasčių – bendraamžių patyčių ir nelaimingos pirmosios meilės. Taigi vaikus auginančioms šeimoms reikia skirti itin daug dėmesio formuojant vaikų vidinio saugumo jausmą“, – pataria M. Truncė.

Specialistas priduria, kad žmonės, nuo kūdikystės vis patirdavę stiprų atstūmimą ir jautęsi nereikalingi, suaugę jaučiasi nesaugūs. „Nesaugumo jausmas yra svarbiausia pavydą formuojanti jėga. Nuo pavydo labiausiai kenčia uždari, mažai bendraujantys žmonės, kurie išgyvena dideles vidines baimes“, – sako M. Truncė.

Griaunamoji pavydo jėga

Pavydas – sudėtinga emocija, apimanti jausmus nuo baimės, pažeminimo iki pykčio. Pavydas smogia tiek vyrams, tiek moterims, ir jį labiausiai provokuoja trečiosios šalies grėsmė santykiams. Psichologas akcentuoja, kad grėsmė gali būti tikra arba įsivaizduojama. Pastaroji glaudžiai susijusi su nesaugumu – kuo žmogus jaučiasi nesaugesnis, tuo daugiau aplink įžvelgia numanomų grėsmių.

„Pavydas intensyvus, visą dėmesį, laiką ir jėgas atimantis jausmas. Sužinojęs apie esamą ar tariamą grėsmę netekti partnerio, žmogus išgyvena baimę, jį užvaldo stiprus pykčio ir pavydo jausmas, noras atkurti buvusią pusiausvyrą ir atkeršyti kaltininkams. Žmogui sunku sutelkti dėmesį į bet kokį kitą dalyką, išskyrus pavydo objektą. Dėmesio centre – tik žmogus, kuris, pavydinčio manymu, priklauso tik jam“, – pavydo raidą apibūdina porų psichologas.

Dėl tokio nesaugumo jausmo labai suprastėja poros santykiai. Partnerio pavydą jaučiantis žmogus tampa atsargesnis, nekalbus, įsitempęs, nes visą dėmesį sutelkia į kiekvieną antrosios pusės veiksmą ir žodį. Stiprus ir pastovus nerimas dėl nežinomybės ir didelio pavojaus neigiamai veikia sveikatą. Pavydus žmogus gali susirgti, gali atsinaujinti buvusios ligos, fizinės reakcijos – drebulys, svaigulys, miego sutrikimai ar pasikeisti mitybos įpročiai.

Jausdamas stiprų pavydą žmogus tampa emociškai nestabilesnis, tai prasiveržia visiškai nereikšmingose situacijose. Visa tai pažeidžia poros ryšį ir dar labiau padidina pavydinčio žmogaus nesaugumo jausmą. Jis didėja, nes dėl prastėjančių santykių stiprėja įtarimai, kad antra pusė tikrai neištikima.

Stiprinti pasitikėjimą savimi ir skatinti skaidrius santykius

Truncė sako, kad būtent dėl tokių gilių pavydo priežasčių ir pasekmių žmogui reikėtų nusiteikti ilgai savęs pažinimo kelionei. Be jau minėtos savo gyvenimo istorijos analizės ir pavydo šaknų atpažinimo, jis poroms rekomenduoja kurti skaidrius santykius. „Geriausias vaistas nuo pavydo – skaidrumas ir atvirumas. Jei atvirtai ir nuoširdžiai antroji pusė informuojama apie būsimus veiksmus, priežasčių pavydėti lieka kur kas mažiau“, – sako porų psichologas.

Be abejo, svarbu prisiimti atsakomybę už santykius ir jų kūrimą. Jei tarpusavio santykiai geri, nėra jokios jėgos, kuri pastumtų antrąją pusę į neištikimybę, todėl sutuoktiniai turėtų elgtis išmintingai ir siekti sukurti saugią erdvę šeimoje. Tam reikėtų išmokti bendrauti vienam kitą stiprinant, spręsti visus konfliktus kompromisais, susitarti dėl seksualinių poreikių, vaikų užimtumo, pinigų ir turto valdymo bei bendro gyvenimo vertybių.

Psichologas itin pataria siekti abipusio seksualinio malonumo – kai pora moka vienas kitą seksualiai patenkinti, nėra priežasčių tokio malonumo ieškoti kitur.