Onkologinėmis ligomis sergančios moterys: „Mums labai svarbu jaustis reikalingoms“

„Tai yra kosmosas – didžiulė sėkmė ir laimė“. Tokiais žodžiais po savaitgalį Kaune praūžusio kasmečio rožinio kaspino paramos bėgimo PINK RUN su BENU surinktą per 8 tūkst. eurų sumą apibūdino viena iš paramos gavėjų, onkologinėmis ligomis sergančių moterų draugijos „Eivena“ valdybos narė Dalė Kverevičiūtė. Jos teigimu, visa ši suma atiteks vėžiu sergančių moterų reabilitacijai, tačiau ne mažiau nei finansinė parama sergančiosioms svarbus ir sveikų žmonių palaikymas – žinojimas, kad netgi sirgdamos vėžiu, jos yra reikalingos ir svarbios.

Onkologinės ligos Lietuvoje vis dar stigmatizuojamos

Be emocijų apie šiemet, spalio 1 d., Kaune jau dešimtus metus iš eilės įvykusį PINK RUN su BENU bėgimą vis dar negalinti kalbėti draugijos „Eivena“ atstovė D. Kverevičiūtė pasakoja, kad net ir dabar jos akys pilnos ašarų dėl bėgimo metu vyravusios jautrios palaikymo atmosferos.

Jos teigimu, tokie solidarumo su sergančiaisiais renginiai mažina onkologinėmis ligomis sergančiųjų atskirtį, keičia visuomenėje vis dar gajų požiūrį, jog vėžys yra savotiškas nuosprendis žmogui.

„Deja, moterims sirgti onkologine liga Lietuvoje vis dar yra stigma. Vėžys – diagnozė, kuri neretą moterį nubloškia į gyvenimo užribius, nes ne vien tik fizinis žmogaus kūnas serga, tai yra didžiulė dvasinė bei emocinė trauma. Plaukų, antakių ir blakstienų praradimas po chemoterapijos moteriai yra labai sunkus suvokti psichologiškai“, – sakė D. Kverevičiūtė.

Moteris prisimena ir dalijasi savo patirtimi, kuomet po operacijos ir chemoterapijos kurso norėjo prasiblaškyti ir išvykti į turistinę kelionę į Latviją, tačiau draudimo bendrovė atsisakė ją apdrausti kelionių draudimu ir pareikalavo papildomų gydytojų pažymų, nors jos teigimu, liga tuo metu nebuvo pažengusi. „Toks elgesys labai kerta per savivertę. Pasijaučiau atsidūrusi užribyje“, – prisimena pašnekovė.

Pasak nuo pat rožinio bėgimo pradžios – 2014 m. šį renginį visokeriopai remiančios „BENU Vaistinė Lietuva“ direktorės Indrės Brazauskaitės, norint įveikti bet kokią kliūtį, svarbu jausti aplinkinių palaikymą. O supratimas ir savalaikė informacija apie tai, kur, kada ir kaip galima pasitikrinti, ar nesergate krūties vėžiu, gali išgelbėti gyvybes.

„Krūties vėžys yra itin klastinga liga, kuri gali užklupti netikėtai, nieko neperspėjusi. Kiekviena moteris nusipelno žinoti, kad krūties vėžį galima aptikti laiku. O jau susidūrusi su šia liga, moteris turi jausti, kad šioje kovoje ji nėra viena“, – pabrėžia I. Brazauskaitė.

Sergančiąsias vis labiau palaiko vyrai ir jaunimas

Septynerius metus rožinio kaspino bėgimų nepraleidžianti D. Kverevičiūtė sako, kad sergančioms onkologinėmis ligomis moterims ypatingai svarbu yra jausti, kad jos yra reikalingos ir svarbios – tokį jausmą šiemet sustiprino gausiai Kauno bėgime dalyvavęs jaunimas bei išaugęs vyrų dalyvių skaičius.

„Kai susergi onkologine liga, bendravimas su sveikais žmonėmis tampa labai sudėtingas, nes dažniausiai jie tiesiog tavęs nesupranta. Tuomet jėgų ir pozityvumo semiesi iš tą patį likimą turinčių moterų. Pavyzdžiui, šiemet viena mūsų draugijos narė į renginį atėjo su ramentais. Dar prieš kelerius metus ji bėgo, paskui liga leido tik eiti, o šiemet bent savo buvimu renginyje nusprendė palaikyti sergančiąsias“, – pasakoja draugijos narė.

„Eivenos“ atstovę itin pradžiugino šiemet bėgime dalyvavusio jaunimo gausa bei vis daugiau bėgančių vyrų. Labiausiai jai įstrigo bėgikas su rožiniu chalatu, milžinišku peruku ir didžiuliais lietaus batais.

„Tikiu, kad toks dėmesys detalėms yra ne dėl noro pasirodyti, išsiskirti, o supratimo, kaip iš tikrųjų jaučiasi onkologinėmis ligomis sergančios moterys. Tiesiog fiziškai jaučiau, kad tas moterų palaikymas iš vyrų pusės buvo nuoširdus, ne dirbtinis. Ir dėl to buvo labai gera“, – įspūdžiais iš renginio dalinosi onkologinėmis ligomis sergančių moterų draugijos atstovė.

Anot vieno iš rožinio bėgimo organizatorių, Kauno maratono projektų vadovo Gyčio Šumsko, žmonių įsitraukimas į šį, nuo 2014 m. vykstantį paramos sergančioms krūtų vėžiu renginį, kasmet vis didėja, taip pat auga ir jo metu surenkamos paramos dydis. Jei pirmame PINK RUN su BENU dalyvavo apie 400 dalyvių, tai šiais metais jų sulaukta per 2 tūkst., o paramos suma tapo rekordinė.

„Džiugina ir tai, kad šiemet 894 iš tų 2045-ių moteriškumą, viltį ir sveikatą simbolizuojančia rožine spalva pasidabinusių bėgikų buvo vyrai. Tai reiškia, kad jiems rūpi. Nors prisidėti prie kilnaus tikslo bei aukoti oficialioje šio bėgimo svetainėje galima dar visą spalį, surinkta paramos suma jau ir dabar yra rekordinė – 8235 eurai. Viliuosi, kad dar šiemet pavyks surinkti ir suplanuotus 10 tūkst. eurų paramos, kuri bus skirta sergančių moterų reabilitacijai“, – teigė G. Šumskas.

Paramos pinigai – galimybė sergančiosioms pabėgti nuo kasdienybės

Pasak apie 100-ą Kauno regione gyvenančių, onkologinėmis ligomis sergančių 30–85 metų moterų vienijančios draugijos atstovės D. Kverevičiūtės, už bėgimo metu surinktą ir gautą paramą draugijai „Eivena“ priklausančios moterys vyks į sanatoriją reabilitacijai.

„Kelialapiai į sanatoriją – tai yra tokia didžiulė laimė, atitrūkimas nuo kasdienybės. Sergant net ir kelios dienos poilsio reiškia labai daug, to būdamas sveikas negali suprasti. Tai ne tik fizinis, bet ir emocinis atsipalaidavimas. Žinau, kad kai kurios mūsų draugijos narės taupo visus metus, atsideda dalį pensijos, kad galėtų prie nemokamų sanatorijos kelialapio dienų nusipirkti dar kelias papildomas dienas ir pailsėti. Pirmieji klausimai apie sanatoriją, ar šiemet važiuosime, būna užduodami dar pavasarį“, – atvirauja ji.

Ne paslaptis, kad nors onkologinių ligų gydymas yra nemokamas, tačiau tam, kad sugrįžtum į ankstesniąją psichologinę ir fizinę būklę, reikia didelių finansinių išteklių. D. Kverevičiūtė pasakoja, kad dėl riboto paramos dydžio ne visos draugijos narės gali pasinaudoti nemokama reabilitacija, tačiau tokią galimybę gaunančioms moterims išvyka į sanatoriją neretai pakeičia gyvenimą, kuria prasmingas istorijas.

„Džiaugiamės kiekviena draugijos viduje užsimezgusia draugyste. Žinau ne vieną istoriją, kuomet moterys būtent sanatorijoje per kelias dienas atrado tokį ryšį ir tarpusavio supratimą, kad viena kitai tapo didžiausiu, o kartais ir vieninteliu palaikančiu žmogumi iki pat gyvenimo pabaigos. Viena tokia kelis metus trukusi draugystė baigėsi šį rugsėjį, kuomet dėl ligos mirė viena mūsų draugijos narė, o vienintelis žmogus iki pat paskutinės akimirkos ją lankęs ir globojęs buvo ne kas kitas, o jos sanatorijos laikų draugė. Tai yra žodžiais sunkiai nusakoma bendrystė“, – graudinosi onkologinėmis ligomis sergančių moterų draugijos atstovė.