Grilyje kepta mėsa – svarbus vasaros pramogų atributas. Specialistai pataria, kaip ja mėgautis saugiai
Šilti orai kiekvieną mūsų skatina praleisti kuo daugiau laiko gryname ore, nesvarbu, ar tai būtų piknikas jaukiame namų kieme, ar ...
2020-05-20
2020-05-20
„Reikia labiau mylėti save“, – vis pataria draugės, psichologiniai straipsniai ar psichologai. „Betgi aš myliu!” – norisi atsakyti, nors nuojauta kužda, kad lyg ir ne viskas viduje gerai. Perdėtas karjeros, grožio, tobulos figūros siekimas ar pernelyg didelis rūpinimasis kitais, nuolatinis antrosios pusės pavyduliavimas ar pavydas dėl kitų sėkmės – tai gali slėpti žemą savivertę. Kaip tą atpažinti ir kaip moteriai pasikelti savivertę, pasakoja psichologė, psichoterapeutė GIEDRĖ ŽALYTĖ.
Taip, žema savivertė tikrai gali turėti daugybę veidų. Apie ją gali byloti ir perdėtas rūpestis kitais, kam gal to visai ir nereikia, ir nesirūpinimas arba atvirkščiai – pernelyg didelis rūpinimasis savo išvaizda ar pastangos viską daryti „teisingai“, turėti daug veiklų. Moterys, kurių savivertė žema, gali atvirai save menkinti, pavyzdžiui, sakyti, kad yra kvailos, negražios, storos, arba priešingai – visaip įrodinėti savo vertę, siekdamos tobulos išvaizdos, tobulo šeimyninio ir profesinio gyvenimo, nuolat būdamos dėmesio centre ir pan.
Apie tai, kiek jaučiamės vertingos, gali daug pasakyti ir mūsų kūnas. Jeigu kūprinamės, gūžiamės, tarsi bandome sumažėti, galbūt nesijaučiame vertos užimti tiek vietos, kiek norisi, lyg norėtume atsiprašyti, kad atimame vietą iš kitų. O jeigu užimame tiek vietos, kad net užgožiame kitus, įsiveržiame į jų erdvę, galbūt irgi nesame tikros, ar galėtume be agresijos, geranoriškai apginti savo ribas ir patenkinti savo poreikius.
Žinoma, daug moterų yra aktyvios bei veiklios ir turėdamos stabilią savivertę. Kad suprastume, kokia ji iš tiesų, užduokime sau klausimą: ar galime kažką ir daryti, ir nedaryti. Jeigu sumažinus veiklų kiekį iškart mažėja savo vertės jausmas, greičiausiai pernelyg daug jos siejame su pasiekimais.
Nemažai sužinosime apie savo savivertę ir nuoširdžiai sau atsakiusios, kaip reaguojame į kritiką. Gal viską stengiamės daryti tobulai, kad tik jos nesulauktume? Gal kaip tik aplaidžiai kažką darome, kad pakritikuotos galėtume pasakyti: „Bet aš ir nesistengiau“? Gal dėl kritikos labai supykstame arba įsižeidžiame, nuliūstame? Visos šios reakcijos gali byloti, kad mūsų savivertė nėra stabili. Ir kuo ji darosi stabilesnė, tuo labiau galime priimti kritiką kaip kito žmogaus nuomonę, kuri gali būti nepagrįsta arba pagrįsta ir mums naudinga, nes tikrai ne viską savyje pastebime.
Savivertė gali būti stabili tik tuomet, jeigu esminę jos dalį sudaro geranoriškumas sau, savęs priėmimas ir gilus žinojimas, kad visi esame vertingi tiesiog būdami žmonės, kad esame gražūs ir savo bendražmogiškumu, ir savo skirtingumais, o statusas, laimėjimai yra tik desertas, o ne pagrindinis patiekalas, kuriuo maitinasi mūsų vertės jausmas.
Sakyčiau, būna įvairiai. Kiek tenka susidurti, tikrai nemažai žmonių kreipiasi į psichoterapeutus sakydami, kad jaučia, jog jų savivertė žema, ir tai jiems trukdo realizuoti save, siekti tikslų. Turbūt jautriausia tai yra žmonėms, kurie nesuvokia turintys šią problemą, pavyzdžiui, nepriima minties, kad jų noras būti šaunesniems, pranašesniems už kitus, būti pripažintiems, nuolatinis konkuravimas taip pat yra žemos savivertės išraiška. Šie žmonės kaip tik stengiasi demonstruoti, kad jų savivertė labai aukšta, tad priimti priešingą informaciją jiems gali būti labai sunku, net jeigu sielos gilumoje jie ir nutuokia, jog tai gali būti tiesa.
Taip pat kai kuriems žmonėms gali būti sunku iš kitų išgirsti dalykus, rodančius, kad kiti mato mūsų pažeidžiamumą. Tarkime, tokį žmogų gali išgąsdinti arba sugėdinti geranoriška kolegės pastaba „Matau, kad nerimauji prieš susirinkimus“ arba draugės pasakymas „Man kartais atrodo, kad tu kūpriniesi, tarsi norėtum atrodyti mažesnė, nei esi“. Neigiamos reakcijos į tokias pastabas gali būti būdingos žmonėms, kurie mano, kad yra vertinami tik visada atrodydami tobuli, stiprūs, protingi, nepažeidžiami. Labai svarbu suprasti, kad tokie įsitikinimai nieko nepasako apie mūsų tikrąją vertę, jie kalba tik apie tai, kad gyvenimo pradžioje greičiausiai negavome pakankamai žinučių, jog esame mylimi, vertinami ir priimami tokie, kokie esame.
Sakyčiau, labai daug apie mūsų meilę sau galime suprasti apmąstę, kaip mus mylėjo mus auginę žmonės. Labai dažnai mūsų santykis su savimi būna šių svarbiausių vaikystės santykių atspindys. Jeigu mus daug spaudė ir kritikavo, greičiausiai ir mes save daug kritikuojame ir gal net tikime, kad ši kritika mums reikalinga, padeda tobulėti. Jeigu artimieji su mumis buvo šilti, padrąsinantys, leido mums būti savimi, tikėtina, kad toks yra ir mūsų santykis su savim. Jeigu mus mažai lietė, glaudė, apkabindavo, gali būti, jog nejaučiame šiltų jausmų savo kūnui, nelabai norime rūpintis jo gerove arba nuolat galvojame, kaip jį turėtume pakeisti, kad jis taptų priimtinas. Jeigu mus kiek per daug lepino, vis pagailėdavo, nelabai mokė sveikos disciplinos, gali būti, kad ir patys esame linkę taip elgtis ir mums sunku laikytis susitarimų su savimi.
Mano manymu, iš tikrųjų save mylime tuomet, kai nuoširdžiai stengiamės patenkinti savo tikruosius poreikius, t. y. leidžiame sau mylėti ir būti mylimiems, būti autentiškiems, vadovautis savo vertybėmis ir siekti tikslų, kurie mums iš tiesų prasmingi. Taip pat kai leidžiame sau mokytis, klysti ir pripažinti savo klaidas, pailsėti, patenkinti poreikį kartais būti spontaniškiems, žaismingiems ir kažką daryti tiesiog dėl to, kad mums smagu. Mokymasis mylėti save yra procesas, kuris gali tęstis visą gyvenimą.
Pirmiausia, suvokti, kad savivertė nėra pakankama ir kad tai reikia taisyti. Nesuvoktų psichologinių problemų išspręsti nepavyksta, nes jas spręsti galime tik patys, jeigu reikia, padedami kitų. Labai svarbu, kad po truputį žmogus suvoktų, jog jausmas, kad nesame vertinami, yra tik jausmas arba mintis, bet ne realybė. Nė vienas iš mūsų negimėme su nustatyta mažesne verte negu kitų žmonių, tiesiog gali būti, kad gyvenimo pradžioje patyrėme sunkumų, dėl kurių jautėmės mažiau mylimi ir vertinami, ir taip patikėjome, kad esame mažiau vertingi.
Kitas svarbus žingsnis, suvokus problemą, – išbūti su ja tiek, kiek reikės, kad ją išspręstume. Būna, kad žmogus problemą bent iš dalies suvokia, bet negali pakelti šio suvokimo keliamų emocijų ir bėga nuo jos, pavyzdžiui, nuolat dirba, žiūri serialus, valgo ar dar kažką daro, kad apie tai negalvotų. Dažniausiai taip elgiamės tuomet, kai netikime, kad situacija gali keistis iš esmės, kad įmanoma iš tikrųjų jaustis geriau. Kartais duodu tokį pavyzdį: suvokiame, kad mums reikėtų susitvarkyti sandėliuką, bet vos atidarę jo duris pamatome visus ten per 10 metų sumestus daiktus, prarandame viltį, uždarome duris ir einame gerti kavos; sandėliukas taip ir lieka netvarkytas.
Kartais ypač sunku patikėti, kad galime jaustis kitaip, jeigu problema tęsiasi labai daug metų. Tuomet žmogus įtiki, kad jis tiesiog toks yra, pavyzdžiui, silpnas, bejėgis, kvailas, nevykėlis, kad jo niekas negali mylėti. Tai ypač būdinga žmonėms, kuriems vaikystėje, paauglystėje dėl patirtų sunkumų šeimoje, mokykloje susiformavo labai neigiami įsitikinimai apie save, kitus žmones ir pasaulį. Tačiau ir tai galime keisti. Viena iš psichoterapijos krypčių, labai tinkama tokiems žmonėms, yra schemų terapija, kurios specialistų daugėja ir Lietuvoje. Taikant šią psichoterapiją klientai mokosi giliai suprasti savo automatines reakcijas, susiformavusias vaikystėje ir neleidžiančias patenkinti savo svarbiausių poreikių, jas pamažu keisti į tokias, kurios padeda gyventi laimingiau, užmegzti šiltus, artimus ryšius su kitais žmonėmis, realizuoti save profesiniame gyvenime.
Taip, aplinka labai svarbi, ir jeigu ji tikrai mums daugiau kenkia nei padeda, galbūt verta iš jos pasitraukti. Pavyzdžiui, jeigu darbovietėje moteris jaučiasi engiama ir šios situacijos nepavyksta pakeisti, tarkime, dėl vadovų „senovinių“ nuostatų, tikrai verta pagalvoti, kad darbovietės keitimas gali būti problemos sprendimas.
Tačiau tiesa ir tai, kad tobulų aplinkų nebūna. Tarkime, minėtoje situacijoje, kai moteris jaučiasi engiama darbovietėje, prieš keičiant darbą verta sau užduoti du klausimus: 1) ar šioje darbovietėje ir kiti žmonės jaučiasi engiami, 2) ar man ir kitose darbovietėse atrodė, kad mane engia. Taip geriau suprasime, ar mūsų suvokimas realus, ir, tikėtina, nukreipsime savo pastangas prasminga kryptimi: arba į darbovietės, arba į savo suvokimo keitimą.
Kartą skaičiau tokią istoriją. Atkeliavo viduramžiais prie miesto vartų žmogus ir sako vartų sargui, kad norėtų šiame mieste apsigyventi. Sargas klausia: „O kokie žmonės buvo mieste, iš kurio atkeliavai?“ Žmogus atsako: „Oi, ten nekokie žmonės, neverti pasitikėjimo, jeigu tik galės, apgaus, nuskriaus.“ O sargas jam atsako: „Lygiai tokie pat ir šio miesto žmonės.“ Ši istorija apie tai, kad dažnai mes linkę kituose žmonėse matyti tai, ko išmokome iš jų tikėtis. Jeigu vaikystėje mums teko laimė aplink turėti šiltų, geranoriškų žmonių, tuomet dažniau pastebėsime ir naujų sutiktų žmonių draugiškumą, gerumą. O jeigu vaikystėje patyrėme skriaudų, nebuvome mylimi, išmokome iš žmonių laukti piktumo, priešiškumo – daugiausiai to ir pastebėsime.
Tad tas savęs keitimas dažnai ir yra savo suvokimo keitimas. Čia labai svarbu įsisąmoninti, kad tai, ką patyrėme vaikystėje, ten ir liko. Kad dabar aplink mus jau kiti žmonės. Dažnai tam reikia iš tiesų suvokti savo vaikystės patirtis, emociškai jas išgyventi, jeigu reikia – išgedėti dėl jų ir pamažu suvokti, kad visuomet buvome verti meilės, rūpesčio, geranoriškumo, net jeigu to negavome. Ir kad pasaulyje yra daug žmonių, kurie gali ir nori mums tai duoti. Tuomet tie emocinio nepritekliaus metai gali likti praeityje, o mes galime realiau matyti dabartį, dabar mus supančius žmones ir suvokti dabartinę save su dažniausiai visai kitokiomis galimybėmis nei tuomet, kai buvome mažos.
Mums labai pasisekė, kad gyvename tokiu metu, kai yra tikrai daug lengvai prieinamos informacijos psichologijos temomis. Dar prieš keletą dešimtmečių dažnai būdavo taip, kad jeigu moters savivertė žema, ji gyvena, tarkime, bijodama paprieštarauti vyrui, jį prarasti, gal net kęsdama jo smurtą, girtavimą, o jos dukros auga tai matydamos ir paskui pačios kuria gyvenimą vadovaudamosi panašiais įsitikinimais. Šitaip labai daug psichologinių problemų keliaudavo iš kartos į kartą. Dabar moterys dažnai pasirenka suprasti savo problemas, prisiimti už jas atsakomybę bei jas spręsti, ir tai nuostabu. Taip jos padeda ir sau, ir savo dukroms, ir dukrų dukroms. Taip pat ir vyrai šalia tokių moterų jaučiasi daug geriau, yra laimingesni ir labiau jas myli.
Labai džiaugiuosi, kad pernai pasirodė schemų terapijos savipagalbos knyga „Ištrūk iš spąstų“, ją nuoširdžiai rekomenduoju visoms moterims ir visiems žmonėms, turintiems ilgai besitęsiančių savivertės problemų. Vertinga knyga šia tema yra ir Christophe Andre „Netobuli, laisvi ir laimingi“. Taip pat rekomenduočiau paskaityti Melanie Fennell knygą „Įveikime menką savigarbą“. Savivertės temomis rašome tinklaraštyje „Mąstyk ir veik“.
Svarbiausia prisiminti, kad ateitis visai nebūtinai turi būti tokia pati kaip praeitis ir kad labai daug kas priklauso nuo mūsų šiandieninių pasirinkimų.
Straipsnis publikuotas 2020 metų pavasario-vasaros „Laikas sau“ numeryje.
