Vyrai ir moterys – kas jie yra vieni kitiems?

Autorius: Giedrius Drukteinis

„Kokios moters nori vyrai?“, „Kokio vyro nori moterys?“ – iš pirmo žvilgsnio lyg ir banalūs klausimai, tačiau į juos atsakymus bandoma rasti jau nuo antikos laikų. Refleksų lygmeniu lyg ir viskas aišku – patinams reikia patelės, patelei reikia patino. Visi žino, kad vyrus teoriškai traukia stambios šviesiaplaukės, didžiakrūtės jaunuolės putniomis (ir dar ryškiai raudonai padažytomis) lūpomis – visa tai esą simbolizuoja vaisingumą, dėl kurio vyrai pameta galvas. Gal tai ir teisybė, tačiau tokia teorija jokiu būdu nepaaiškina, kaipgi tie vyrai susižavi smulkiomis brunetėmis plonomis lūpomis (bespalvėmis)? Ir tai visgi nepaaiškina, kodėl tiek daug dabartinių moterų negali rasti sau tinkamo vyro – nors ir akivaizdžiai galinčio jas mylėti bei aprūpinti.

Bet va kalbant apie tai, kokie vyrai fiziologiškai traukia moteris, iškyla šiokių tokių problemų. Nes Europos moterys į klausimą „Koks vyras būtų tau tinkamas?“ dažniausiai mini, kad joms reikia „vyriško vyro“. Tai savo ruožtu reiškia (svarbumo mažėjimo tvarka): protingas (šiuo atveju dažniausiai turimas omenyje išsilavinimas, nors tai ne viena ir tas pat), turtingas (finansiškai apsirūpinęs tiek, kad galėtų pasirūpinti ir kitais žmonėmis), užimantis aukštą socialinę padėtį („su padėtimi“ ir turintis aiškiai apibrėžtą svarbą šioje visuomenėje arba bent jau savo aplinkoje), gražus (pageidautina, jaunatviškai gražus), turintis nuosavą gyvenamąjį plotą (butą, namą), na, dar kad „vaikus mylėtų“ (dažniausiai net ne savo), taip pat būtų „geras draugas“, sąmojingas, energingas (ypač lovoje), „su skoniu“, „su charakteriu“, „iš geros šeimos“.

Ir dauguma tai išvardinusių moterų pabrėžia, kad „man bet kokio nereikia“.

Ir jau iškart dešimt iš dešimties moterų taip pat ūmai suvokia, kad „Lietuvoje tokių nėra“.

Bet kuris filosofas ar verslo magnatas nedvejodamas moterims patvirtins, kad išankstinių nuostatų kūrimas ar stereotipų įsikalimas – didžiausios kliūtys augti ir tobulėti.

Bet kuris filosofas ar verslo magnatas nedvejodamas moterims patvirtins, kad išankstinių nuostatų kūrimas ar stereotipų įsikalimas – didžiausios kliūtys augti ir tobulėti (nes, žinia, „ką čia stengtis, juk Lietuvoje vis tiek tokių nėra“). Tai ne tik trumpalaikiai emocijų pliūpsniai, nelankstumo ir nepasitikėjimo savimi įrodymas, tai ir išankstinis pasiteisinimas aplinkai dėl savo nesėkmių („Neištekėjau, nes kur tą normalų vyrą Lietuvoje rasti?“).

Bet pasakymas, kad „Lietuvoje normalių vyrų nėra“ dar neįrodo, kad jų iš tikrųjų Lietuvoje nėra. Praktika rodo ką kita – jų yra, ir daug. Bėda ta, kad, ieškodamos ar reikalaudamos tokio vyro su aiškiai apibrėžtais aukščiau išvardintais privalumais, moterys įrodo savo pačių silpnumą, kuris labiausiai ir trukdo tokio vyro ieškoti.

Mielosios moterys, pagalvokite pačios – argi pasakymas „Man bet kokio nereikia“ iš tiesų nekelia priešpriešinio klausimo – „O kam reikia tavęs?“ Ir išvis, kas moterys yra šiandien? Jei neištekėjote ir pasaulis dar neišvydo, kad esate pati nuostabiausia, kieno tai vis dėlto problema – Jūsų ar viso likusio pasaulio? (Žinoma, netruksite suvokti – problema yra tik Jūsų, niekieno kito). Jei Jūs jau spėjote išsiskirti, o gal net ir ne kartą, kieno tai problema – Jūsų ar viso likusio pasaulio? Žinoma, tik Jūsų, ir argi gausus skyrybų skaičius neįrodo, jog nebuvote pakankamai protinga ir įžvalgi, kad numatytumėte ateitį, arba darėte sprendimus spontaniškai ir emociniu pagrindu (tai visada veda tik į nesėkmę ir pražūtį)? Taigi, nejaugi Jūs pati iš tiesų nesate „bet kokia“?

Pabandykite iš šono įvertinti savo keliamus reikalavimus vyrams ir pagalvokite, kaip Jūs pati atrodote vyrui, kuriam keliate tuos reikalavimus.

Pabandykite iš šono įvertinti savo keliamus reikalavimus vyrams ir pagalvokite, kaip Jūs pati atrodote vyrui, kuriam keliate tuos reikalavimus. Jei reikalaujate „turtingo“, matyt, esate vargšė, savo geriausias gyvenimo dienas leidžianti skurde ir nepritekliuje, ir argi tai ne „barakudiškas“ požiūris? Jei reikalaujate „turtingo“ tik todėl, kad pati esate turtinga ir ieškote vyro, atitinkančio Jūsų finansinę bei socialinę padėtį, argi nepasmerkiate savęs regresui? Juk niekas nežino, kas mūsų laukia rytoj – ūmus nuskurdimas ar laimingas loterijos bilietas. Atminkite, dar nė viena moteris pasaulyje nėra užkariavusi vyro širdies savo turtu. Kūną – taip, nuolankumą – taip, bet vyro širdies – niekada (o argi ne jos labiausiai ir reikia?). Jei ieškote „gražaus“, argi tai nereiškia, kad pati esate negraži arba bent jau ne tokia graži, kokiai Jums norėtųsi būti? Šiame pasaulyje Jūs šviečiate savo grožiu, ir jo neturėtų nustelbti niekas kitas, ypač vyras šalia. Norite savo gražiu vyru pasipuikuoti prieš drauges, artimuosius ir aplinką – argi tai ne tuštybė? Juoba kad dar nežinia, kaip galėsite jo grožiu puikuotis tada, kai vyras pasens (juk jau senovės išminčiai žinojo, kad niekas neišnyksta taip greitai, kaip fizinis grožis). Ar galės tas vyras tada tikėtis Jūsų ištikimybės?

Kalbai pasisukus apie moteris arba šeimą, kiekvienas padorus pasaulio vyras vadovaujasi dviem pagrindiniais savo instinktais – „ginti“ ir „aprūpinti“.

Bet pakalbėkime ir apie vyro sielos ramybę. Joje ir slypi atsakymas, kokios moterys iš tikrųjų žavi vyrus.

Kalbai pasisukus apie moteris arba šeimą, kiekvienas padorus pasaulio vyras vadovaujasi dviem pagrindiniais savo instinktais – „ginti“ ir „aprūpinti“. Ką reiškia šios abi sąvokos? Dėl „ginti“ viskas, rodos, gana paprasta – jei koks piktadarys įsilauš į mūsų namus, mes išsitrauksime iš palovio beisbolo lazdą ir keliais taikliais smūgiais pasiųsime nekviestą svečią į nokdauną. Ir net nėra svarbu, ar vyras juodojo diržo savininkas, ar tik vakar atsiėmė iš salono naujus akinius su „minus 12“ lęšiais. Svarbu, kad tas instinktas suveikia pats, nepriklausomai nuo visokiausių smulkmenų ir detalių – nes mes, vyrai, taip esame sukonstruoti.

Žodžiu, „ginti“ – tai fizinis aktas. Atitinkamai „aprūpinti“ – finansinis. Noras nugramzdinti savo mylimąją (ir visus likusius mylimus žmones) į šiltą ir saldžią pertekliaus želę vyrui taip pat natūralu, kaip ir suskaldyti kaukolę įsilaužėliui. Galų gale, juk vyrai visą gyvenimą neriasi iš kailio ir triūsia nepakeldami galvos vardan ko? Žinoma – vardan savo mylimų žmonių: jie plėšosi iš paskutiniųjų, drožia savo sąnarius, degina neuronus milijardais, žeminasi prieš visokius beraščius suskius, dešimtmečiais dirbtinai juokiasi iš banalių savo viršininkų juokelių – ir viskas tam, kad vyro šeima turėtų visa, kas reikalinga laimei. Tai vyksta todėl, kad ten, kažkur juodųjų vyro DNR šachtų gilumoje, yra paslėpta adata, ant kurios įkaitinta geležimi ištatuiruota šventa teisybė apie tai, jog visi vyrai yra gynėjai ir statytojai, medžiotojai ir tiekėjai. Kurie viską daro moters labui, o ji visada įvertins, dėl ko visa tai yra daroma.

Paklauskite savo tėvų ir senelių – jie, būdami vargšai studentai pokaryje ar okupacijos laikais, gyveno prasmingą gyvenimą kurdami savo gerovę kartu ir, tikiu, šiandien visai maloniai prisimena, kaip jie turėjo vos kelias drabužių pamainas, vieną puodą ir miegojo sudedamoje lovelėje. Kartu. Nes jiems svarbiausia buvo – KARTU. Tada jie galvojo apie tai, kaip KARTU kurti savo ateitį. Šiandien Jūs galvojate apie svetimą turtą, svetimą grožį, svetimą šlovę ir svetimas privilegijas. Natūralu, suprantamas kiekvieno žmogaus noras pagerinti savo buitį. Bet tada nekaišiokite pasauliui nepagrįstų kaltinimų, kad „tokių Lietuvoje nėra“. Tiesiog „tokių“ kaip Jūs yra per daug. Pasakykite sau atvirai ir nors kartą gyvenime nuoširdžiai: „Labiausiai man rūpi vyrą apgauti. Pavergti. Sumedžioti. Suvilioti.“ Tai reikštų visai kitokią strategiją, skirtingą nuo tos, kurią, Jūsų manymu, taikote tokio vyro ieškodamos.

Vyriška jėga ir moteriškas švelnumas, vyriška agresija ir moteriškas pragmatizmas, vyriška ambicija ir moteriškas rūpestis – štai kas visais laikais lėmė tikros šeimos sėkmę.

Nes beveik nė viena moteris niekada nemini to, kas įprasmina tikro vyro gyvenimo esmę, – jos nebeieško gynėjo, mokytojo, kūrėjo. Nebeieško sąjungininko. Jos beveik nebemini to, kas daro vyro ir moters sąjungą didingą, – „antrosios pusės“, vienas kito papildymo. Vyriška jėga ir moteriškas švelnumas, vyriška agresija ir moteriškas pragmatizmas, vyriška ambicija ir moteriškas rūpestis – štai kas visais laikais lėmė tikros šeimos sėkmę.

Moterys nebeieško to, kas visais laikais bet kurį vyrą darydavo vyru.

Kadaise vyrai turėjo pačią didžiausią dovaną, kokią tik galėjo įteikti savo mylimai moteriai, – tikėjimą ir viltį sulaukti jo, grįžtančio iš karo, kelionės į Šiaurės ašigalį ar tremties. Tokia būsena kiekvieną moterį sutaurindavo, apie tokius jos jausmus poetai kūrė odes, apie tai dainuojama ir lietuvių liaudies raudose. Žinoma, tai buvo sunki būsena, bet ji turėjo ir savo privalumų. Moteriai kadaise buvo visiškai aišku, ką veikia jos vyras – gina Tėvynę arba kenčia už ją, daro pasaulį geresnį ar tiesia kelius ateities kartoms. Kadaise visų žmonių gyvenimas turėjo prasmę, kad ir kokią kainą tekdavo už tai mokėti.

Kadaise vyrai turėjo pačią didžiausią dovaną, kokią tik galėjo įteikti savo mylimai moteriai, – tikėjimą ir viltį sulaukti jo, grįžtančio iš karo, kelionės į Šiaurės ašigalį ar tremties.

Tačiau dabar mes gyvename taikoje, kurios ilgai siekėme. Jūs norėjote, kad vyrai būti geri, tokie jie ir tapo. Norėjote, kad vyrai būtų namie, jie čia ir yra – fotelyje su pakeliu bulvių traškučių, žiūri krepšinį. Norėjote, kad vyrai savo energiją nukreiptų į Jus – dėl to jie ir slepiasi už Jūsų. Jūs norėjote juos pamokyti – ką gi, štai jie, nuolankūs ir gležni.

Juoba kad ir šiuolaikinis pasaulis vyrams pamažu kiša kiaulę... Nes tiekėjai ir medžiotojai šiais laikais nebemadingi. Be to, milžiniškus honorarus gaunančios aktorės ir svaiginančias karjeros aukštumas pasiekusios politikės skundžiasi, kad joms sunku rasti tinkamą partnerį – šiuolaikiniai vyrai drovisi draugauti su moterimis, kurios uždirba nepalyginamai daugiau nei jie. Patys žinote, kaip būna: jei moteris nebando prisidėti prie apmokamos sąskaitos, vyras iškart mano, kad tai – dar viena „barakuda“; jei moteris traukia iš rankinės savo piniginę, vyras tai priima kaip bandymą pademonstruoti, jog moteris turi daugiau pinigų už jį. Labiausiai vyrus baugina antrasis atvejis, nes kiekvienas jų žino – dar niekam žmonijos istorijoje nėra pavykę užkariauti moters širdies ambicijomis ir pretenzijomis į „alfonso“ ar kitokio išlaikytinio statusą. Nes vyras, kuris uždirba mažiau už moterį, visada atrodys nuvylęs ją kažkokiu svarbiu aspektu. Taip, vyrai supranta, kad ne kiekvienas jų gali būti efektyviu ir dosniu „tiekėju“, bet kiekvienas jų nori juo tapti.

Nes karas vyrų genuose niekada nesibaigė. Tik dabar jis vyksta kitur – stadionuose ir baruose, medžioklėje ir žvejyboje, kazino ir pornografinėse svetainėse. Šiandien bet kuris vyras kariauja su vis žiaurėjančiu visuomenės požiūriu – turi nuolat įrodinėti, kad yra lytiškai pajėgus, nesenstantis, gebantis daryti karjerą, mėgstantis švaistyti pinigus, prisižiūrintis išvaizdą ir higieną, mokantis prajuokinti ir turintis galimybę ilsėtis užsienyje ar dalyvauti svarbiausiuose šalies įvykiuose.

Bet vyrai niekada nebuvo ir nebus „bet kokie“. Atminkite, mielosios moterys, vyrai taip pat turi nuojautą ir intuiciją. Ir, kas svarbiausia, jiems irgi „bet kokių nereikia“.

Ir kas yra didžiausias jų kovos vertintojas? Žinoma, moterys. Su savo mantra „man bet kokio nereikia“, o sąvoka „bet koks“ neabejotinai pridengia tokias lėkštas ir labai jau trumpalaikes, aplinkybių sąlygotas banalybes, kaip „negražus“, „neturtingas“, „neištikimas“, „kvailas“, „šykštus“, „bjaurus“ ir t. t.

Bet vyrai niekada nebuvo ir nebus „bet kokie“. Atminkite, mielosios moterys, vyrai taip pat turi nuojautą ir intuiciją. Ir, kas svarbiausia, jiems irgi „bet kokių nereikia“. Ir jie taip pat žino, kad „Lietuvoje gerų moterų nėra“. Bet jie bent jau sutinka suteikti galimybę poros santykiams subręsti ir atlaikyti gyvenimo išbandymus. Nes tokia jau ta vyrų prigimtis – ginti ir aprūpinti. Ir jie visada mylės tas moteris, kurios tai supranta, vertina ir suteikia galimybę tai pademonstruoti.

Straipsnis publikuotas 2020 metų pavasario-vasaros „Laikas sau“ numeryje.