2021-01-07
Miškas priima terapijai
2021-01-07
Pastaruoju metu vis dažniau girdime magišką žodžių derinį „miško terapija“ ar „miško maudynės“. Pirmoji Lietuvoje miško terapijos gidė, Milos Monk slapyvardžiu pasivadinusi vertėja Liudmila Monkevičė atskleidžia, kad miško terapija – tai visų žmogaus juslių panardinimas į miško atmosferą.
Liudmila, kas gi ta miško terapija ir kiek šioje terapijoje yra mokslo?
Žmonės į mišką eina turėdami įvairiausių tikslų, tačiau dažniausiai nori tiesiog pailsėti. Visgi paprastai, nors ir norime pabėgti nuo įtampos, mūsų mintys ir protas neatsipalaiduoja tiek, kiek galėtų. Reikia žinoti, kaip ir kiek būti, kad miško poveikis žmogui teiktų didžiausią naudą. Šios terapijos pradininkai – japonai, kurie daugiau nei tris dešimtmečius tyrinėdami miško poveikį žmogui nustatė, kad miške reikia būti ne mažiau kaip dvi valandas ir vaikščioti neskubant, per dvi valandas nueinant ne daugiau kaip du kilometrus. Taip žmogus spėja nurimti, įsijausti į gamtos ritmą, aktyvinami jo pojūčiai. Patartina eiti į pažįstamą mišką, kad žmogus galėtų vaikščioti nebijodamas paklysti – papildomas stresas tikrai nereikalingas. Jei nėra galimybės nuvykti į mišką, tinka ir parkas ar žalia miesto erdvė, ir kuo daugiau žalumos ir brandžių medžių – tuo efektyviau. Miško terapija turi įvairių pratimų, kurie padeda sulėtinti žmogaus ritmą. Galima vaikščioti basomis, kad pajustume miško paklotę.
Kaip Jūs atradote miško terapiją? Kodėl nusprendėte pati tapti miško terapijos gide, juk turite ir kitos veiklos?
Kartais manęs klausia, kaip aš derinu tokias iš pažiūros skirtingas veiklas – vertėjos ir miško terapijos gidės. Manau, kad jos kaip tik panašios, nes abiem atvejais aš esu tarsi tarpininkė – tarp rašytojo ir skaitytojo, tarp miško ir miško maudynių seansų dalyvių. Miško maudynių gidas – ne gydytojas. Gydytojas yra miškas, o gidas padeda dalyviams giliau panirti į miško atmosferą, suaktyvinti pojūčius ir organizmo rezervus, kad jis galėtų gyti pats.
Į miško, gamtos poveikį žmogaus sveikatai ėmiau gilintis tada, kai buvau persidirbusi ir perdegusi emociškai.
Mane visada, o tuo metu ypač, intuityviai traukė į gamtą, prisiminiau savo draugės ir kolegės Rasos Monkevičienės pasakojimą apie japonų shinrin-yoku, arba miško maudynių, terapiją, kuri man pasirodė itin subtilus ir minimalistinis, visiškai japoniškas sveikatinimosi būdas. Iš knygų ir vaizdo įrašų susidariau tam tikrą vaizdą, kaip tai turėtų vykti, ir eidama į netoli namų esantį mišką bandžiau patirti praktiškai. Išjungdavau telefono garsą, nusiteikdavau nesiblaškyti į pašalines veiklas ir tiesiog porą valandų klaidžiodavau miške, bandydama įsijausti į aplinką – įdėmiai stebėdavau, uostydavau, liesdavau paviršius, prisėsdavau po medžiu paklausyti garsų.
Nebuvo taip, kad turėjau marias laisvo laiko – miške vaikščiodavau palikusi nebaigtus darbus, bet pastebėjau, kad grįžusi iš miško esu produktyvesnė, darbus atlieku kur kas greičiau.
Taip pat džiaugiausi, kad galiu semtis jėgų savo namuose, kurių visi langai išėjo į miškelį, ir galėjau net gyvendama mieste stebėti sezonų kaitą, jausti gamtos ritmą. Tačiau vieną dieną miškelį po mano langais iškirto nekilnojamojo turto vystytojai – būsimoms statyboms. Jaučiau nesaugumą, sielvartą – kaip po traumos. Perdegimas ir sielvartas dėl prarastų medžių netgi sukėlė depresyvią būklę, panikos atakas. Bandydama aiškintis ir protestuoti atsitrenkiau į biurokratijos sieną, pamačiau, jog tai sisteminė problema – Vilnius plečiamas ir tankinamas lengva ranka aukojant žaliąsias zonas, neatsižvelgiant į tai, kokia bus tolesnė gyvenimo kokybė. Savivaldybėje mėgindama aiškintis, ar, prieš suteikiant leidimą statyboms, įvertinamas potencialus poveikis gyventojų sveikatai, sulaukdavau ciniškų atsakymų: tai miestas, jis turi plėstis, nori gamtos – važiuok gyventi į kaimą. Pamačiau, jog tai, kas daugeliui atrodo lyg ir savaime suprantama: kad gamta, medžiai mieste, ko gero, dar svarbesni nei kaime – juk sulaiko dulkes, valo orą, padeda reguliuoti ekstremalius temperatūros pokyčius, – miesto planuotojams toli gražu neatrodo taip svarbu. Ėmiau ieškoti mokslinių duomenų apie gamtos būtinybę žmogaus sveikatai ir gerai savijautai. Visų pirma, norėjau pati išsiaiškinti, ar mano depresyvi būsena yra atsakas į gamtinės aplinkos praradimą, o gal aš perdėtai reaguoju, nes esu per jautri.
Atradau nemažai teorijų, o įdomiausi man pasirodė japonų jau daugiau nei 30 metų vykdomi moksliniai tyrimai miške. Vienas iš šių tyrimų pradininkų ir miško terapijos įkūrėjų yra japonų imunologas dr. Qingas Li, kuris 2018 m. buvo atvykęs į Lietuvą – Anykščių miško festivalyje skaitė paskaitą apie miško terapiją ir vedžiojo dalyvius po Anykščių šilelį. Per paskaitą jis pristatė ir savo ką tik pasirodžiusią knygą „Shinrin-yoku: the Art and Science of Forest Bathing“ (liet. „Miško maudynės. Shinrin-yoku. Apie gydantį gamtos poveikį žmogui“). Džiaugiuosi, kad leidykla „Dvi Tylos“ palaikė mano pasiūlymą išversti ir išleisti šią knygą, kurią mes išvertėme su ta pačia drauge ir kolege Rasa, kuri ir papasakojo man apie shinrin-yoku. Taip pat labai džiaugiuosi leidyklos iniciatyva šią knygą padovanoti Lietuvos miestų ir miestelių savivaldybėms – joje yra visas skyrius apie miesto medžių svarbą ir naudą.
Taigi dar prieš versdama knygą užsidegiau noru taikyti šią japonų praktiką ir Lietuvoje, mačiau ją kaip vieną iš būdų apsaugoti miškus nuo iškirtimo. Juk Japonija, Pietų Korėja, Suomija ir nemažai kitų šalių jau suprato, kad miškas gali duoti daug daugiau nei medienos – plėtojant rekreacines, sveikatinimo paslaugas, ir uždirbti galima gerokai daugiau nei iš vienkartinio miško iškirtimo. Suomija yra apskaičiavusi, kad plėtodama miško sveikatingumo paslaugas sutaupo 4 mlrd. sveikatos apsaugos išlaidų.
Teiravausi japonų dėl gidų kursų, bet jų kursai buvo tik japonų kalba. Laimei, netrukus įsikūrė Europos miško terapijos institutas ir man pavyko patekti į pačius pirmuosius jų organizuojamus miško maudynių gidų kursus Švedijoje. Intensyvus mokymas truko savaitę, vėliau tris mėnesius vyko nuotoliniai mokymai ir tuomet reikėjo atlikti praktiką – organizuoti tris miško maudynių seansus. Juos pravedžiau Anykščių miško festivalyje. Rugsėjo mėnesį gavau Europos miško terapijos instituto, kuris per tą laiką išsiplėtė ir tapo Miško terapijos institutu, diplomą ir ėmiau aktyviai organizuoti miško maudynių seansus Lietuvoje.
Kur juos vedate? Kokie žmonės ateina, ko tikisi, ką gauna?
Pirmuosius vedžiau Anykščių šilelyje, kitus – daugiausiai Vilniuje, Belmonto botaniniame ir zoologiniame draustinyje, šalia kurio gyvenu, esu vedusi Šimonių girioje, Juodkrantės sengirėje, Kintų miške, Žvėrinčiaus miške Birštone, Belovežo girioje Lenkijoje.
Publika – įvairi. Jei seansas mieste, dažniausiai susirenka žmonės, kurie būna pavargę nuo darbų ir miesto gyvenimo tempo, kai kurie galbūt atsidūrę arti perdegimo ribos. Ateina ir smalsūs žmonės, kurie jau kažkur buvo girdėję apie gamtos terapiją (miško maudynės yra viena iš gamtos terapijos rūšių). Jie ir šiaip mėgsta vaikščioti miške, bet jiems smalsu, kaip dar galima būti miške, ką jame veikti kitokio, nei yra įpratę.
Apie miško maudynes galima daug kalbėti, skaityti, klausytis, bet tai patyriminė praktika, jos poveikis atsiskleidžia eigoje. Dalyviams patinka tyrinėti mišką per pojūčius – uostant įvairiausius miško paviršius dažnam sukyla prisiminimai iš vaikystės, panyrant į miško garsovaizdį gera pasijusti jo dalimi. Patyrinėjus miško garsus, kvapus, faktūras užsimerkus, atsimerkus nustebina spalvų ryškumas, gelmė, iki tol nepastebėtos detalės, paklotės mikropasaulis, atkartojantis didįjį mišką.
Dalyviai pastebi, kad sulėtinus kūną, sulėtėja ir mintys, kad per dvi valandas jie pailsi kaip per savaitgalį. Džiaugiasi pajutę bendrystę su aplinka ir vienas su kitu.
Aš pati stengiuosi nueiti į mišką viena. Turiu miške savo „kambarį“ – vietą, į kurią vis sugrįžtu įvairiu paros metu, skirtingais metų laikais, kur pabūnu ilgiau, kurią gerai pažįstu. Būnu ten, stebiu aplinką, stebiu, kaip ta vieta keičiasi, jaukinuosi ją, o ji jaukinasi mane.
Pastebėjau, kad tai mane moko nuolankumo, paleisti kontrolę, pasitikėti. Ne aš atsakinga už pavasarį, jis įvyks ir be manęs.
O jei atsipalaiduosiu, atsileisiu, galbūt pastebėsiu, kad jis vyksta ir manyje? Dar ši praktika mane išmokė ir atjautos, švelnumo – aplinkai, kitam ir sau. Kantrybės su savimi. Vidiniam virsmui reikia laiko. Kai kasdien stebi pumpurų progresą, juk nenori jų kuo greičiau atplėšti, ištraukti – supranti, kad taip nieko nebus, reikia palaukti. Po truputį ateina suvokimas, kad ir aš tokia pati – ir mano vidiniai pumpurai turi patys subręsti ir išsiskleisti, kai tam ateis laikas.
Ar yra kokia miško terapijos bendruomenė, ar vyksta tarptautinis bendradarbiavimas?
Miško medicinos srityje pirmauja Azijos šalys – Japonija ir Pietų Korėja. Jos bendradarbiauja, mezga dialogą miškininkystės ir miško medicinos srityse, rengia tarptautinius simpoziumus bei konferencijas miško poveikio žmogaus sveikatai tema. Jau ir Europoje rengiamos tokios konferencijos – jos vyko Austrijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir kitur. Kembridžo universiteto leidykla „Cambridge University Press“ pernai išleido miško terapijos vadovą „International Handbook of Forest Therapy“ (liet. „Tarptautinis miško terapijos vadovas“), kuriame surinkti daugiau nei 50 mokslininkų iš įvairių šalių straipsniai apie miško poveikį žmogaus sveikatai ir savijautai.
Taip pat ir organizacijos, kurios ruošia miško maudynių ar miško terapijos gidus, skatina dialogą ir bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, Miško terapijos institutas, kuriame šiuo metu mokausi būti gidų ruošimo kursų vadove, šį pavasarį ir vasarą surengė dvi virtualias konferencijas, kuriose pranešimus gamtos terapijos temomis skaitė įvairūs šios srities specialistai iš įvairiausių šalių.
Kokie miško terapijos svarbiausi elementai, patarimai, kad ji būtų efektyvi? Geriau būti vienam, su draugu, grupėje?
Svarbiausia palikti visus blaškančius, trikdančius objektus ir nusiteikti miške pabūti bent 20 min., o geriausia – dvi valandas. Sulėtėti, eiti neskubant, prisitaikant prie gamtos ritmo. Suaktyvinti pojūčius, pasikliauti intuicija – leisti kūnui eiti ten, kuri jis nori, pasitikint juo, tuo, kad jis nuves ten, kur reikia, prie to medžio ar kitokio augalo, prie kurio reikia. Žinoma, geriau eiti į mišką, kurį gerai pažįsti, kur nebaisu pasiklysti.
Galima eiti vienam, nes eidami dviese ar keliese paprastai plepame ir dažnai praėję kažkokią atkarpą susivokiame, kad taip ir nepastebėjome aplinkos. O jei vienam nedrąsu vaikščioti po mišką, sunku atsiriboti nuo blaškančių minčių ar tiesiog norisi bendrystės ne tik su gamta, bet ir su žmonėmis, galima prisijungti prie miško maudynių seanso su gidu.
Gamtoje turbūt sveika būti visais metų laikais, ne tik kada žalia ir sausa, tiesa?
Na, gryno oro mums reikia visais metų laikais. O juk ir įdomu patyrinėti, kaip keičiasi miškas skirtingu paros metu, skirtingais metų laikais. Man pačiai patinka vaikščioti miške, kai lyja, – drėgmė atrakina kvapus, spalvos tampa ryškesnės, o ir lietaus šnarėjimas medžių lapuose ar kapsėjimas į skėtį ar gobtuvą sukuria jaukią ir kiek paslaptingą nuotaiką. Svarbu tinkamai apsirengti ir apsiauti.
Miške įdomu ir žiemą. Atrodytų, spalvų ir kvapų mažiau, užtat išryškėja subtiliausi jų niuansai. Ir, jei pasiseks, gali pamatyti, ko nepamatysi vasarą, – pavyzdžiui, gyvūnų ar paukščių pėdsakus ant sniego. O garsai? Žiemą miške daug tylos, paukščių giesmių nesigirdi, užtat girdisi, kaip vėjyje siūbuoja medžių kamienai, kaip einant po kojomis traška šakos ir girgžda sniegas.
Pavasarį miške kaip niekad ryškus gyvybės ir mirties ciklas, daug per žiemos poilsį sukauptos energijos, kuri išsprogsta pumpurais ir žiedais. Šį pavasarį betyrinėdama savo mišką (Belmonto draustinį) kai kurių vietų net nepažinau – tose vietose, kurių net nepastebėdavau, praeidavau pakeliui į labiau pamėgtas vietas, augantys seni medžiai pražydo – jaučiausi taip, lyg visada paprastais drabužiais vilkinčią draugę būčiau pamačiusi su šventine suknele ir vakariniu makiažu.
Jei miškas per toli, tinka ir miesto parkas?
Japonai sako, kad didžiausias poveikis sveikatai ir savijautai yra kuo didesniame, tankesniame ir brandesniame miške – idealiausia, sengirėje. Bet jei nėra galimybių tokioje lankytis, galima eiti į artimiausią mišką ar parką, net į miesto skverą. Žinoma, kuo vieta tylesnė, kuo joje mažiau žmonių, tuo lengviau įsijausti į aplinką ir savo pojūčius. Bet per pietų pertrauką, pavyzdžiui, galima bent jau nueiti iki artimiausio medžio ir po juo pabūti, pasigrožėti žydėjimu, lapų ir šakų raštais, paliesti kamieną, žievės tekstūrą. Tai taip pat padeda atsipalaiduoti, pailsėti, suaktyvinti pojūčius.
Jūsų išverstoje knygoje kalbama ir apie kambarinius augalus. Miško terapija įmanoma ir namuose?
Pamenu, kaip vienas bičiulis pasakojo, kas jam padėjo brendant iš depresyvios nuotaikos – jis nueidavo į augalų parduotuvę ar didesnį prekybos centrą, išsirinkdavo patį skurdžiausią, labiausiai apleistą augalą, parsinešdavo jį namo ir imdavo juo rūpintis, slaugyti. Kai pas jį lankiausi, mane nustebino augalų gausa ir vešlumas – jis paaiškino, kad visiems mums reikia meilės, o jos gavę augalai keičiasi tiesiog akyse. Taip jie ir jį patį ištraukė iš duobės – jautėsi reikalingas ir galintis padėti. „Aš padedu jiems, o jie – man: juk kas rytą nubusti „džiunglėse“ yra tikra palaima“, – sakė jis.
Tai buvo prieš daug metų, o dabar jam galiu paantrinti – aš taip pat intuityviai atsigręžiau į augalus, kai man buvo sunku dėl iškirstų po langais medžių. Kad langai neatrodytų pliki, kai už jų nebeliko medžių, apstačiau juos kambariniais augalais ir jie iki šiol mane palaiko.
Savo knygoje „Miško maudynės“ apie kambarinių augalų naudą Qingas Li pasakoja: „Oras patalpose gali būti nuo dviejų iki penkių kartų labiau užterštas nei lauko, o augalai yra natūralūs oro valytojai. Jie veikia kaip kempinės, kurios sugeria dažuose, audiniuose, cigaretėse ir valymo priemonėse esančias nuodingas chemines medžiagas. Naminiai augalai padidina drėgmės kiekį ore ir taip padeda išvengti ligų. Jų ore palaikoma drėgmė saugo mus nuo kvėpavimo takų problemų, kosulio ir gerklės skausmo.“
NASA, atlikusi tyrimą, kurio metu buvo ieškoma būdų išvalyti orą kosminėse stotyse, parengė pagrindinių dešimties orą valančių augalų sąrašą – tai vėzdūnė, plunksninis sukilis, gebenė lipikė, chrizantema, gerbera, trijuostė sansevjera, gelsvasis dipsis, azalija, kraštuotoji dracena, kuokštinis chlorofilas. JAV Plaučių institutas rekomenduoja svetainėje auginti kiniškus visžalius augalus ir gelsvąjį dipsį, miegamajame – gerberas arba trijuostę sansevjerą, o plunksninį sukilį – bet kurioje namų vietoje.
Straipsnis publikuotas 2020/2021 metų rudens-žiemos „Laikas sau“ numeryje.