Šarūnas Sakalauskas: apie aistrą žygiams ir kalnams

Žygių į kalnus vadovui, alpinistui, tinklaraščio ir kelionių vadovų komandos į kalnus „Gyvenkime aktyviai“ įkūrėjui Šarūnui Sakalauskui – tik 27 metai, tačiau jis jau 18 metų serga kalnų liga. Jis apkeliavo daugelį Europos kalnų, dažnai keliauja ir į kitų žemynų kalnus. Jam pavyko užlipti į tris aukščiausius septynių žemynų kalnus, o šiais metais šį sąrašą papildys dar kelios viršūnės. Kalbamės apie Šarūno aistrą žygiams.

Šarūnai, kaip Jūs apibūdintumėte, kas yra vadinamasis hiking‘as?

Apskritai tai yra aktyvaus turizmo dalis. Paprastai – pasivaikščiojimas po kalnus, siekiant pamatyti kiek galima daugiau, tačiau tai nėra grynai sportinis ėjimas ar alpinizmas. Kitiems turistams – tai paprasčiausiai būdas keliauti ir bendrauti ar malonumas ir laisvalaikio praleidimo būdas kalnuose pabėgant nuo civilizacijos. Aktyvus turizmas yra ekologiškai ir socialiai atsakinga turizmo rinka, jai labai svarbus gamtos saugojimas ir jos grožis. Ši turizmo rūšis taip pat siekia stiprinti žmogų fiziškai ir psichologiškai, pagrindinis moto: „Sveikame kūne – sveika siela“.

Kaip atradote šį ėjimo pėsčiomis po kalnus pomėgį?

Dažnai žmonės patys atranda sritį, kurioje nori dirbti, tobulėti. Tačiau nei aš atradau kalnus, nei jie mane – juos man parodė tėtis. Nuo pat vaikystės buvau skatinamas gyventi aktyviai. Tėtis anksčiau dažnai organizuodavo keliones Lietuvoje, ir aš, dar būdamas vaikas, labai norėdavau jose dalyvauti. Eiti, plaukti, pažinti gamtą – tai mano prigimtis. Kai tėčiui siūlydavo būti gidu žygiuose į kalnus, aš su ašaromis akyse prašydavau pasiimti ir mane. Kaip manote, ar man pavykdavo jį įkalbėti? Žinoma, keliaudavome kartu. Būdamas dešimties, pirmą kartą pamačiau tą grožį, kurį dabar vadinu savo gyvenimo aistra. Kartais pagalvoju, jog esu laimės kūdikis: tiek daug vasarų praleidau kalnuose – ten įgijau nemažai patirties, o būdamas šešiolikos tapau žygio grupės vedliu. Iki šiol sėkmingai vykdau šią veiklą. Už tai turiu padėkoti savo šeimai, kuri visuomet palaikė, skatino tobulėti.

Kaip dažnai keliaujate, kur esate buvęs, kas labiausiai patiko?

Skaičių, kiek kartų esu buvęs kalnuose, pamečiau seniai. Aplankytas šalis, žinoma, prisimenu visas. Tai didelė dalis mūsų žemyno – daugiausia Vidurio ir Vakarų Europa. Pastaruoju metu dažnai keliaujame į Afriką, Atlaso kalnus. Sausį, vasarį teko du kartus kopti į Kilimandžarą. Balandį keliausime link Everesto bazinės stovyklos Nepale. Kelionių krypčių žemėlapis vis platėja. Didžiausia svajonė – įkopti į visas aukščiausias žemynų viršūnes. Šiais metais planuojame lipti į Akonkagvą Argentinoje.

Labiausiai įsiminė pirmasis žygis kalnuose – tai buvo Slovakijos Tatrai. Kitos kelionės, labiausiai įstrigusios į atmintį, – ekstremalūs žygiai. Vis dėlto daugiausia įspūdžių palieka išvykos su grupėmis. Naujos draugystės, emocijos, linksmi vakarai... Be to neapsieina nė viena kelionė.

Kaip manote, kodėl Jus kalnai pakerėjo? Kodėl žygiams ir toliau renkatės juos?

Kalnus pasirinkau todėl, kad ten, apačioje, žmonės gyvena įprastą gyvenimą – siekia asmeninės naudos, negalvodami apie kitų gerovę, myli ir išduoda, nejausdami atsakomybės už savo veiksmus. Viena galvoja, kita sako ir daro. Dvasines vertybes keičia pinigai ir kiti materialūs dalykai. Kalnuose, būdamas pavojų akivaizdoje, išmoksti vertinti tai, ką turi. Viršukalnės traukia ne tik savo žavesiu, bet ir ten tvyrančia vienybe. Mes ištisas dienas, susirišę virvėmis, saugome vienas kitą – juk nuo kiekvieno iš mūsų priklauso ir kito žmogaus gyvybė. Branginame kiekvieną minutę, dalijamės išgyvenimais, meldžiamės už draugus. Kalnuose esame tokie vieningi, kad jaučiame vieni kitų mintis. Dirbame išvien, dalijamės paskutiniais maisto kąsneliais. Net fiziškai ir morališkai išsekę, nenustojame galvoti apie kitus. Tai neužmirštama, todėl norisi sugrįžti, kad vėl patirtum šiuos jausmus, įprasmintum tikrąsias, amžinąsias vertybes: draugystę, meilę, ištikimybę, pasiaukojimą, pagarbą.

Kokie nuotykiai Jums labiausiai įsiminė?

Vienas pirmųjų nutiko, kai man buvo trylika. Lipome į antrąjį pagal dydį Alpių kalną – Monte Rozą. Kelionės pradžia nežadėjo nieko gero. Neturėjau nei tinkamų batų, nei apkaustų. Pakeliui į Šveicariją pasisekė – tėtis nupirko batus. Buvau neapsakomai laimingas! Apkaustus pavyko gauti kalno šturmo rytą. Kopdamas į viršų aplenkiau visus ir laukiau savo grupės. Kita lietuvių grupė jau ruošėsi aukštyn ir pasiūlė lipti kartu, nes vienas alpinistas pabūgo artėjančios audros. Žinoma, dėl jauno amžiaus neįvertinęs situacijos rimtumo, sutikau. Pasiekėme viršūnę, o leistis teko per pūgą. Veidas po kelionės buvo apšalęs, nusėtas pūslėmis, tačiau nesigailėjau, kad taip pasielgiau. Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, nieko nekeisčiau. Skamba griežtai, bet manau, kad tokie ryžtingi poelgiai padeda jaunam žmogui tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Jeigu sugebi būdamas tokio jauno amžiaus įveikti savo baimes, ateityje tai padaryti bus daug lengviau.

Kita įspūdinga kelionė (ekstremalias keliones prisimeni visą gyvenimą), kai pirmą kartą kopėme į Monblaną, aukščiausią Vakarų Europos ir Europos Sąjungos kalną. Buvau nedaug vyresnis nei lipdamas į Monte Rozą – penkiolikos. Oro sąlygos buvo tragiškos. Tą dieną stichija nusinešė trijų lietuvių gyvybes. Stovėjome šalia kalnų trobelės ir, kol laukėme visos grupės, nusprendžiau patikrinti taką priekyje. Nebuvau apsiavęs tam skirtų batų, pasiėmęs ledkirčio. Kvaila? Tikrai taip. Einant link trobelės papūtė vėjas (o kalnuose jis yra tikrai galingas), staiga pajutau, kad guliu veidu į sniegą ir čiuožiu žemyn, skardžio link. Instinktai buvo greitesni nei leidimasis – susistabdyti rankomis ir pirštais pavyko prieš pat skardžio kraštą. Sako, reikia mokytis iš savo klaidų... Taip, aš pasimokiau, bet geriau būti tinkamai pasiruošusiam ir jų nedaryti, nes tokiose situacijose klaidos gali būti lemiamos. Todėl, vesdamas grupes į kalnus, sakau: „Geriau bijokite visko ir būkite pasiruošę bet kam. Taip išvengsite aplaidumo ir galimų nelaimių.“

Ilgą laiką jokių traumų nei aš pats, nei grupės nariai nepatyrėme, tačiau vasario mėnesį, lipdamas į Kilimandžarą, susirgau plaučių edema – po ilgo laiko vėl suklydau. Į kalnus negalima eiti išsekusiam po ligų ar nepasveikusiam.

Koks Jūsų keliavimo stilius?

Dažniausiai keliauju su keliautojų grupe, vedu juos į kalnus. Tenka vykti į tas pačias vietas, tad dažnai žmonės klausia, ar neatsibosta keliauti ten pat. Aš visuomet atsakau, kad kalnai gali būti tie patys, bet atmosfera, emocijos – kaskart kitos. Juk keliaujame su kitais žmonėmis, kurie visuomet turi ką papasakoti, priverčia šypsotis. Neįmanoma nemėgti tokių kelionių ir tokio darbo. Žinoma, turiu ir savo asmeninį gyvenimą. Jeigu keliauju atskirai nuo grupės, stengiuosi vykti į naujas vietas – patirti kažką naujo ar suorganizuoti naują žygį mūsų turistams.

Kokia yra žygių į kalnus kultūra, kada tai išpopuliarėjo, kas tuo dažniausiai domisi?

Kelionės į kalnus visą laiką buvo įdomios turistams. Sovietų Sąjungos laikais visi keliavo į Rytus. Atgavus nepriklausomybę ir atsidarius sienoms Lietuvos turistai plūdo į Vakarus. Šio dešimtmečio pradžioje keliaujančiųjų į kalnus gal šiek tiek apmažėjo, turbūt dėl krizės, tačiau pastaraisiais metais, atrodo, mūsų visuomenę kažkas gerokai pastūmėjo link aktyvaus gyvenimo būdo. Rodos, visi dalyvauja bėgimo varžybose ar pėsčiųjų žygiuose. Matome didesnius skaičius ir keliaujančiųjų į kalnus. Laimei, turistams tikromis geromis atostogomis tampa ne tik pogulis prie jūros. Daugėja tokių, kurie nori kuo daugiau eiti ir pamatyti. Dėl to labai smagu.

Kokius maršrutus rekomenduotumėte norintiesiems išbandyti žygius po kalnus?

Jei norėtumėte netoli, patarčiau keliauti į Slovakiją. Tai arti, pigu ir labai gražu. Ne veltui Slovakijos Tatrai yra vadinami mažosiomis Alpėmis. Tai puikus variantas visiems, kurie į kalnus keliauja pirmą kartą. Iki Slovakijos galima nuvykti per 12 valandų ir atostogos tikrai prieinamos daugelio kišenei. Nuotykiui visuomet siūlome išeiti iš „komforto zonos“ ir nuvykti į kitą žemyną, pavyzdžiui, aplankykite Maroką ir užlipkite į aukščiausią Atlaso kalnų viršūnę Jebel Toubkal.

Kokių dar pamokų esate išmokę? Kokių patarimų duotumėte norintiesiems pradėti?

Patarimų pradedantiems keliauti kalnuose turime labai daug. Juos keliame į mūsų tinklaraštį „Gyvenkime aktyviai“. Esame sukūrę ir „Kalniečių bibliją“, kurioje yra pagrindiniai patarimai keliautojams.

Pirmiausia patartume nepagailėti laiko ir surasti jums įdomiausią ir asmeniškai labiausiai tinkamą kelionės variantą. Skaitykite forumus, komentarus, panagrinėkite kelionių organizatorių siūlomas keliones ar tiesiog atsiverskite žurnalą apie keliones. Visuomet prisiminkite svarbiausią taisyklę – vienam keliauti į kalnus negalima. Keliaukite su patyrusiu, kalnuose buvusiu draugu, giminaičiu, bendraminčiu ar su kelionių vadovu, keliaukite kartu su žmonių grupe.

Prieš kelionę susipažinkite su inventoriumi. Jeigu įsigijote naują palapinę ar kitą naują inventorių, geriau juos išbandykite iš anksto. Išmokti statyti palapinę bus paprasčiau namų kiemelyje nei kalnuose. Skirkite laiko išmokti protingai susipakuoti daiktus. Visus reikalingiausius daiktus: žemėlapius, vaistus, žibintuvėlį, užkandžius laikykite lengvai pasiekiamoje kuprinės vietoje, geriausiai viršutiniame skyriuje. Rūbus, inventorių, asmeninius daiktus surūšiuokite ir susidėkite į skirtingus maišelius, taip nepasimesite tarp savo daiktų ir jie nesušlaps.

Keliaujant į kalnus reikia nemažai daiktų – nuo batų iki siūlo su adata. Kažką pamiršus, žygio metu iškyla nepatogumų. Norint to išvengti, kelionių vadovo paprašykite daiktų sąrašo. Naujos technologijos gerai, bet nepamirškite ir senos išminties. Jeigu išseko navigacijos įrenginio ar telefono baterija, geriau jau turėti seną gerą žemėlapį ar atspausdintą reikiamą jo dalį. Negailėkite žemėlapių – nebijokite tušinuku jame pasižymėti medicinos punktų, kalnų trobelių ar vandens šaltinių. Ant žemėlapio galite užrašyti artimo žmogaus numerį ar savo asmens kodą, kas praverstų nelaimingo atsitikimo atveju. Žemėlapis turi būti lengviausiai pasiekiamoje vietoje.

Jeigu norite gyventi kempinge ir eiti į vienadienius žygius, pasiimkite tik nedidelę kuprinę. Vanduo, būtiniausi asmeniniai daiktai – dokumentai, pinigai, striukė, lietpaltis ir maistas – tilps ir mažoje kuprinėje.

Kojos – pagrindinis žygių įrankis, tad jas reikia ypač saugoti. Jeigu sušlapo kojinės, jas reikia nedelsiant pasikeisti į sausas ir džiovinti sušlapusias. Taip galite išvengti nutrynimų ir pūslių. Paprasta pūslytė ant pirštų žygį gali paversti košmaru. Žygiui neprisirenkite per daug, nes galite sušilti, sušlapti ir jus gali perpūsti vėjas. Geriau rengtis ne vieną storą striukę ar megztinį, o „sluoksniuotis“ – tai marškinėliai, terminiai rūbai, lengvi megztiniai, striukė nuo vėjo ir lietaus. Jeigu ruošiatės eiti į laukinį žygį, nevilkėkite medvilninių drabužių. Tai viena iš pagrindinių taisyklių gamtoje! Medvilnė greitai sušlampa ir ilgiau džiūsta.

Maistas reiškia energiją. Jeigu einate su grupe ar individualiai su keliais žmonėmis, vis tiek įsidėkite papildomų maisto produktų. Ypač aktualu tiems, kurie keliauja į kelių dienų ar ilgesnį žygį.

Kelioninę viryklę reikia laikyti kuo toliau nuo maisto – jei viryklė pradėtų leisti dujas, maistas gali būti sugadintas ir neteksite svarbiausio energijos šaltinio. Saugokite kuprinę nuo lietaus. Dažniausiai perkant kuprinę kartu pridedama ir apsauga nuo lietaus. Ši apsauga turi būti lengvai pasiekiamoje vietoje, nes lietus kalnuose gali užklupti labai netikėtai.

Keliaudami su grupe, aktyviai bendraukite – tai pats smagiausias būdas keliauti. Bendrakeleivių interesai, požiūris, pomėgiai dažnai yra tokie patys, todėl bendrų temų pokalbiams tikrai bus.

Nepamirškite vandens pertraukėlės, net jeigu nejaučiate troškulio. Dehidratacija gali privesti iki hipotermijos ar aukščio ligos. Patikėkite, geriau to išvengti ir atsigerti gurkšnį vandens pertraukos metu. Taip pat nepamirškite apsaugos nuo saulės. Ne veltui sakoma, kad „saulė kalnuose geriau ima“. Ar žinote, kad aukštėjant saulės spinduliai pavojingesni? Praleidus visą dieną saulėje ir nesisaugojus galime laukti rimtų nemalonumų. Labai pavojinga pasekmė – saulės smūgis, tad kalnuose kepurė ar skarelė yra tiesiog būtinas dalykas.

Žygio metu reguliariai sustokite ir pailsėkite. Bent 10 minučių poilsis kiekvieną valandą yra privalomas. Geriau ilsėtis trumpiau, bet dažniau – vienos minutės sustojimas vandens atsigėrimui, nuotraukai, žemėlapiui ar vadovo pamokai. Taip kūno raumenys neatšals, patys nesušalsite ir pradėti ėjimą bus tikrai paprasčiau negu po ilgo sustojimo.

Reikia numatyti ir kitus pavojus sveikatai. Pirmosios pagalbos kursus ne visi yra lankę, bet bent pasidomėti, kaip suteikti pirmąją būtinąją pagalbą, labai pravartu. Turėkite jums aktualių vaistų – sveikatos problemos gali suintensyvėti žygio metu, tad būkite pasiruošę iš anksto.

Šarūno ir jo kolegų patarimai svajojantiems žygiuoti:

Kokį inventorių, aprangą pasiimti į žygį?

• Vienadieniams žygiams užtenka turėti kuprinę, gertuvę, lietpaltį, kelnes, megztinį, striukę nuo vėjo ir lietaus, kepurę, batus, žemėlapį, maisto tai dienai.
• Ištisiniams žygiams reikia pasiruošti labiau, daiktus dėtis pagal vadovų nurodytą sąrašą.

Kokie batai, kojinės tinka žygiams?

• Ilgesniems, nevienadieniams žygiams reikalingi batai aukštesniu aulu, kad apsaugotų čiurną, storesniu padu ir vienu dydžiu didesni.
• Vienadieniams žygiams tinka vadinamieji „trail running“ batai, jie yra lengvesni ir dažnai be aukštesnio aulo.
• Specialių kojinių nereikia.

Kaip išvengti nuospaudų?

• Prieš žygį batus būtina pranešioti. Vienos ar kelių dienų tam neužtenka, reikia geros savaitės. Būtinai reikia turėti vienu dydžiu didesnius batus. Leidžiantis žemyn koja gali slinkti į priekį ir taip sukelti nuospaudas.
• Prieš maunantis kojines pėdas galima ištrinti vazelinu.

Ar reikalingos ėjimo lazdos?

• Tai individualu. Nors nėra būtinas inventorius, dažnu atveju ėjimo lazdos gali padėti, ypač leidžiantis žemyn. Visas kūno svoris tiek kylant, tiek leidžiantis tenka kojoms, keliams. Naudodami ėjimo lazdas dalį apkrovos perkeliate viršutinei kūno daliai.

Kokio dydžio kuprinės reikia žygyje?

• Vienadieniuose žygiuose galima imti „mokyklinę kuprinę“, pakanka iki 30 litrų.
• Ištisiniuose žygiuose (2–4 dienų) reikia 30–60 litrų kuprinės.
• Ilgesniuose nei 5 dienų žygiuose pravartu turėti didesnę nei 60 litrų kuprinę.

Ruošiantis pirmiesiems žygiams verta pirkti gerą brangią aprangą?

• Neverta skubėti, nes žmogus dar nežino, ar jam patiks kalnai. Geriau pasiskolinti iš draugų, kurie jau yra dalyvavę žygiuose, arba nuomotis. Taip pat verta miegoti kalnų nameliuose – nereikės tam tikro inventoriaus.

Kokių vaistų pasiimti į žygį?

• Vaistinėlėje turėtų būti tvarsčių, medicininės lipnios juostos, marlės, Ibuprofeno, vaistų virškinimui gerinti, spirito, servetėlių, Difenhidramino (vaistas nuo alergijų).

Kokius užkandžius geriausia valgyti žygio metu?

• Riešutus, džiovintus vaisius, šokoladą, vaisius, javainius, sausainius. Geriausias gėrimas – vanduo.

Nuo kokio žygio pradėti?

• Daugelis pradedančiųjų turistų nežino savo pajėgumo, todėl geriausia pradėti nuo paprastų takų. Paklauskite draugų, kurie jau keliavo, ar prisijunkite prie grupės su vadovais.
• Jeigu persistengsite su pirmuoju žygiu, galite daugiau ir neišeiti į kalnus, kadangi pirmasis žygis atrodys labai sunkus ir pagalvojus apie kalnus gali užklupti prastos emocijos.

Ar galima keliauti vienam?

• Viena iš pagrindinių taisyklių kelionėms kalnuose yra keliauti su bendražygiu ar grupe. Keliaujant vienam būtina pranešti kam nors, kur, kada išėjai, kur esi ir kada planuoji grįžti.

Straipsnis publikuotas 2020 metų pavasaris-vasara „Laikas sau“ numeryje.