Vaikas prašo gyvūno: kaip elgtis?

Turbūt kiekvienas vaikas tėvų prašo gyvūno, o tėvai suka galvas: ar ryžtis, o pasiryžus, kaip pasirinkti gyvūną ir ką būtina žinoti apie jo priežiūrą. Apie tai pasakoja „PetCity“ klinikos ordinatorė Živilė Vilčiauskaitė ir gydytoja veterinarė Viltė Liaugminaitė.

Ar jau metas? Ir ką rinktis?

Ž. Vilčiauskaitė akcentuoja, kad sprendimą įsigyti gyvūną išties turi priimti tėvai ir tai labai priklauso nuo pačių tėvų pasirengimo ir noro. „Dažnai jaunos šeimos neįvertina, kad tiek šuniukai, tiek kačiukai ne visada gali būti suderinama su mažais vaikais. Įsitikinimas, kad kartu su vaikais nesunkiai užaugins ir gyvūną, gali būti klaidingas – juk maži gyvūnai daro balutes, pagraužia daiktus, nemoka atsargiai žaisti, kartais užšoka ant mažylių, taigi gali būti sunku vienu metu spėti paskui mažą vaiką ir gyvūną bei pasirūpinti gera visų higiena. Nors kategoriškai taip tvirtinti ir nereikėtų, ypač jei yra pagalbos, viską reikia gerai apgalvoti“, – pataria pašnekovė.

Pasak jos, nors atrodo, kad kačiuką auginti paprasčiau, reikia turėti omeny, jog katės yra jautresnio būdo nei šunys, jautriau reaguoja į joms nemalonias situacijas, gali apdraskyti mažylius. „Į mus gana dažnai kreipiasi žmonės klausdami, ką daryti, nes katės ėmė šlapintis ar kitaip rodyti nepasitenkinimą gimus vaikui“, – sako Ž. Vilčiauskaitė.

Jei šeima gyvūno neturėjo, tačiau vaikas labai nori augintinio, ji pataria pagalvoti, galbūt verta įsigyti mažesnės priežiūros reikalaujantį gyvūną – graužikus, vėžlius ir pan. Ir nors vaikams tokie gyvūnai gana greitai atsibosta ir jie ima prašyti šuniuko ar kačiuko, specialistė sako, kad ir pastarųjų priežiūra vaikams greitai pabosta. „Visiškai natūralu, kad vaikai pažaidžia kurį laiką su augintiniais ir jiems atsibosta jų priežiūra. Nereikia ant vaikų pykti. Reikia suprasti, kad visų pirma tėvai turi norėti gyvūno, nes anksčiau ar vėliau gyvūno priežiūra bus suaugusiųjų atsakomybė. Koks gi vaikas kelsis penktą ryto ar norės keisti kraiką?“ – klausia pašnekovė.  

Tuo tarpu gydytoja veterinarė Viltė Liaugminaitė žmonėms, svarstantiems, ką – šunį ar katę – rinktis, pataria įvertinti savo galimybes skirti laiko jų priežiūrai ir auklėjimui. „Šunį pasirinkite, jei mėgstate aktyvų laisvalaikį, esate pasiruošęs lyjant lietui ar sningant vedžioti savo augintinį bent 2–3 kartus per dieną. Taip pat – jei jūsų darbo valandos nėra labai ilgos ar bent vienas iš šeimos narių nuolat būna namuose. Jei mėgstate murkiančio augintinio kompaniją, esate pasiruošęs žaidimams, jei darbe užsibūnate ilgiau ar dirbate nepastoviu grafiku, rinkitės katę“, – teigia ji.

Galbūt laikina globa?

Ž. Vilčiauskaitė, dirbanti ir gyvūnų prieglaudoje, sako, kad Lietuvoje populiarėja laikina globa, kai žmonės, šeimos su vaikais pasiima paauginti gyvūną, kad įvertintų, ar jiems tai tinka. Ir nors iš pradžių tai gali nuskambėti nehumaniškai – nes argi po to gali prisirišusį gyvūną grąžinti atgal, pašnekovė tvirtina, kad šuniui ar katei bent laikinai turėti naujus namus yra geriau, nei būti prieglaudoje kartu su daugybe kitų gyvūnų.

„Be to, maži šuniukai ar kačiukai, iškeliavę iš vienų namų į kitus, gana greitai pamiršta senuosius namus ir prisiriša prie naujos vietos – nauja šeima suteikia naujų įspūdžių. Suaugę šunys ir katės labiau prisiriša, tačiau jiems vis tiek geriau būti pas žmones, nors ir laikinai, nei prieglaudoje“, – tvirtina pašnekovė.

Ji atkreipia dėmesį, kad jei šeima ima gyvūną laikinai globai, būtent vaikams vėliau gali būti labai sunku susitaikyti su mintimi, kad teks atsisveikinti su gyvūnu. „Ir nesvarbu, kad apie tai buvo kalbėta, susitarta iš anksto. Tuomet tėvai vaikų akyse tampa priešais, nors ir manė, jog daro gerą darbą“, – sako Ž. Vilčiauskaitė. Tačiau ji labai džiaugiasi, kad 80 proc. atvejų iš prieglaudos pasiimtą gyvūną žmonės pasilieka, tuo tarpu nemažai kitų, laikinai priglaudusių globotinius, užsiima naujų namų jiems paieška.  

Veislinis, o gal mišrūnas?

„PetCity“ klinikos ordinatorė pasakoja, kad nemažai žmonių nori įsigyti veislinius gyvūnus, mat imant grynaveislį galima numatyti būsimą gyvūno dydį, charakterį. Tuomet, pasidomėjus draugiškomis vaikams gyvūnų veislėmis, galima jaustis ramiau, kad gyvūnas bus tinkamas kompanionas vaikui.

„Kalbant apie mišrūnus prieglaudose, verta žinoti, kad prieglaudos darbuotojai gali suteikti nemažai informacijos apie juos. Galbūt šunys, katės augo su vaikais ir gerai su jais sutaria. Juk būna, kad į prieglaudas atkeliauja gyvūnai iš šeimų, turinčių vaikų. Jei prieglaudos darbuotojai mato, kad gyvūnai netinka vaikams, būtinai apie tai pasako, paprastai tokie dalykai iš karto matosi. Žinoma, jei iš prieglaudos imamas mažas šuniukas, nuspėti jo charakterį sunkiau. Tačiau būtina suprasti, kad nė vienas šuo negimė nekęsdamas vaikų – mes patys užauginame gyvūnus, galime juos treniruoti, svarbu nepadaryti klaidų. Gyvūnų agresija – tai žmonių padarytos tyčinės ar netyčinės klaidos“, – aiškina Ž. Vilčiauskaitė.

Renkantis veislinį šunį, pašnekovė pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį į šuns dydį, judrumo poreikius. Pasak jos, populiarieji maži šunys, tokie kaip Jorkšyro terjerai, pudeliukai, bišonai, špicai, spanieliai gerai susibendrauja su šeimomis. Tik spanieliai, anot jos, kiek aktyvesni – tai irgi būtina įvertinti. „Tarp kitko, dauguma šių šuniukų tinka ir vyresniems žmonėms – pastebime, kad senjorai irgi mielai tokius augina“, – priduria Ž. Vilčiauskaitė.

Svarstantiems dėl šuns dydžio ir veislės gydytoja veterinarė V. Liaugminaitė pataria taip: „Jei gyvenate bute, ko gero, reikėtų rinktis vidutinės ar mažesnės veislės gyvūną, jei gyvenate nuosavame name, turite nuosavą kiemą ar planuojate gyvūną laikyti voljere – rinkitės didesnės veislės, galbūt ilgaplaukį keturkojį.“ Ji taip pat pataria pagalvoti, kiek laiko galėsite skirti gyvūnui, ar planuojate su juo keliauti į parodas, galbūt į medžiokles, o gal drauge lankytis kavinėse mieste.

Norint įsitikinti, kad norimas įsigyti šuo išties yra veislinis, kilmės dokumentai tikri, veterinarė rekomenduoja kreiptis į Lietuvos kinologų draugiją. Anot jos, rūpestingas veisėjas visada pasidomės, į kokius namus išvažiuoja gyvūnas, papasakos apie veislę, įsileis į namus ir parodys šuniuką.

Gyvūnas kainuoja, ir kainuoja nemažai

V. Liaugminaitė sako, kad ruošiantis įsigyti gyvūną labai svarbu įvertinti savo finansines galimybes – gyvūno įsigijimas yra tik pradinė investicija, tačiau gyvūno išlaikymas – aukštos klasės pašaras, apsauga nuo ektoparazitų, kasmetiniai skiepai, apsilankymai pas veterinarus ir kt. yra didžioji išlaidų dalis.

Laimėje ir bėdoje

Ž. Vilčiauskaitė apgailestauja, kad į prieglaudas patenka daug senų gyvūnų. „Žinai, kad jei čia patenka vyresni šunys, jie buvo kažkada kažkieno draugai. Klausi savęs, kodėl taip nutiko, kad šuo čia atsidūrė. Natūralu, kad vyresniems gyvūnams atsiranda sveikatos problemų, jie ima reikalauti daugiau priežiūros ir kai kurie žmonės nebenori tuo rūpintis. Rūpinimasis sergančiu, senu gyvūnu reikalauja ir papildomo laiko, ir finansų“, – pasakoja pašnekovė.

Anot jos, kartais žmonės kreipiasi netgi siūlydami savo seną gyvūną keisti į jauną – tarsi tai būtų koks garantinis aptarnavimas.

„Gyvūno senatvė, ligos – labai svarbi jų gyvenimo dalis, apie kurią reikia pagalvoti dar prieš imant gyvūną. Juk jis ne visada bus mažas ir pūkuotas. Reikia iš anksto pasidomėti ligomis, kurios būdingos įvairiems šunims, tai priklauso ir nuo veislės, ir tam pasiruošti. Jei tai mišrūnas, galima bandyti nuspėti, koks tai veislių mišinys, kad irgi gali būti linkęs į tam tikrus toms veislėms būdingus susirgimus“, – aiškina Ž. Vilčiauskaitė.  

Kaip pasiruošti naujam gyventojui?

Gydytoja veterinarė V. Liaugminaitė sako, kad, įsigijus augintinį, reikėtų pasirūpinti, jog namuose būtų gana ramu, nebūtų triukšmo. „Šiuo laikotarpiu gyvūnas patiria nemažai streso – nauji namai, nauji žmonės, nauji kvapai, todėl reikėtų padėti gyvūnui jaustis kuo komfortiškiau. Prieš parsivežant gyvūną į namus, rekomenduojama pasirūpinti jaunojo augintinio kraiteliu – turėti guolį, dubenėlius maistui ir vandeniui, pavadėlį su antkakliu, lavinamuosius žaislus, kailio priežiūros priemones bei mažyliams skirto maisto bei skanėstų. Jei parsivežate namo kačiuką – svarbu nepamiršti pasirūpinti kraiko dėžute bei pačiu kraiku. Gyvūnui skirtą pašarą įsigyti vertėtų pasitarus su veterinarijos gydytojais ir veisėjais – jie patars, kokio pašaro reikėtų augančiam gyvūnui“, – teigia pašnekovė.

Kita svarbi dalis yra skiepai. Pasak veterinarės, vakcinacijos schemos gali būti dvejopos: šunis galima skiepyti dviejų arba trijų vakcinacijų schema pasirinktinai. Pavyzdžiui, pasirinkus dviejų skiepų schemą, pirmąjį skiepą reikėtų atlikti, kai augintiniui sueina 8 savaitės, tuomet jį tektų skiepyti nuo maro, adenoviruso, parvoviruso, paragripo bei leptospirozės. Antrasis skiepas turėtų būti kartojamas po mėnesio, kai augintinis sulaukia 12 savaičių – tuomet jis skiepijamas nuo šunų maro, adenoviruso, parvoviruso, paragripo, leptospirozės bei pasiutligės. Šuniuką vesti į lauką rekomenduojama po paskutinės vakcinacijos praėjus 10–14 dienų. Tuo tarpu kačiukai vakcinuojami 8 ir 12 savaičių amžiaus. Pirmoji vakcina skiriama nuo kačių kaliciviruso, herpes viruso bei panleukopenijos viruso, antroji – nuo kačių kaliciviruso, herpes viruso, panleukopenijos viruso bei pasiutligės. Vėliau vakcinacija turėtų būti atliekama kasmet.

Higienos ir tvarkos pamokos

Norint naująjį draugą išmokyti tinkamai atlikti savo gamtinius reikalus, V. Liaugminaitė pataria prisiminti, kad gyvūnai gamtinius reikalus atlieka pabudę, pavalgę, baigę žaisti. „Todėl, kai tik matote, kad gyvūnas pradeda sukiotis, pasidaro neramus, ieško vietos, kur galėtų nusišlapinti, paimkite jį ir nuneškite ant palutės. Jam nusišlapinus – nepamirškite pagirti, paskatinti skanėstu. Dar vienas iš patarimų, kaip galima įpratinti gyvūną šlapintis ant palutės, – palutę sušlapinti gyvūno šlapimu bei duoti pauostyti, kad gyvūnas užuostų, kur reikia eiti pasišlapinti“, – moko veterinarė.

Šunims, kurie mėgsta graužti daiktus namuose, pavyzdžiui, stalą ar kėdės koją, pašnekovė pataria negailėti specialių žaislų, leisti žaisti su kramtymui skirtu žaislu, įsigyti išmaniųjų žaislų, kurie lavina mažylio protą. Taip pat būtina užsiimti su gyvūnu lauke, stengtis išeikvoti jo energiją. „Šeimininkams nepageidaujamas gyvūnų elgesys dažniausiai atsiranda iš nuobodulio, todėl šeimininko vaidmuo iškraunant augintinio energiją yra labai svarbi. Taip pat galite įsigyti specialių purškiklių, kurie yra kartaus skonio, todėl atbaido augintinius nuo daiktų graužimo“, – pataria V. Liaugminaitė.

Gyvūno dresūra – būtina

Veterinarė pasakoja, kad gyvūną auklėti bei nustatyti namų taisykles reikėtų nuo pat pirmų dienų, kai tik įsigyjate gyvūną, – keisti jau susiformavusius blogus įpročius daug sudėtingiau. „Norint išmokyti pirmųjų komandų, paklusnumo, reikės daug kantrybės. Svarbu, kad visi šeimos nariai dresuotų vieningai, nenuolaidžiautų ir laikytųsi nuoseklumo bei vartotų tuos pačius komandų žodžius. Per dieną reikėtų skirti bent porą valandų dresūrai. Nuo 3 mėnesių amžiaus rekomenduojama pradėti lankyti dresūros mokyklą“, – sako V. Liaugminaitė.

Anot jos, pagrindinė taisyklė auklėjant gyvūnus – sudrausminti iš karto, kai gyvūnas padaro ką nors netinkamo. Kitu atveju gyvūnas tiesiog nesupras, kodėl jis baramas. Nereikėtų bijoti pasakyti griežtesnį žodį, tačiau gyvūno šiukštu negalima mušti, gąsdinti, nes šis gali tapti labai baikštus ar priešingai – agresyvus. Dėl gyvūno dresavimo, auklėjimo patariama kreiptis į dresuotojus ir elgesio specialistus, esant galimybei palankyti privačias pamokas – jos padės geriau suprasti gyvūno elgesį, jo psichologiją.

Straipsnis publikuotas 2020/2021 metų rudens-žiemos „Laikas sau“ numeryje.